Perspektyva

Lygiai prieš savaitę skridau iš Tel Avivo oro uosto link Lietuvos ir laimingo atsitiktinumo dėka sėdėjau prie lango – tik atsisėdus į savo vietą prie krašto vienas keleivis paklausė ar nenorėčiau susikeisti su juo vietomis, kadangi jis nori sėdėti su šeima. Aš, suprantama, neturėjau jokių prieštaravimų ir po akimirkos jau sėdėjau prie lango kitoje eilėje.

Pasitaikė kaip niekad graži diena žiūrėti pro langą – debesų mažai, matomumas labai geras, todėl paskutinį pusvalandį praleidau pro langą apžvelgdamas Lietuvos žemes. Išties yra labai lengva pamatyti kada skrendama virš Lietuvos – viskas plokščia bei spalvota: žali miškai susipina su netobulai kampuotais dirbamos žemės sklypais – kiekvienas vis kitokios formos ir vis kitokių šiaurinių daržovių ar grūdinių kultūrų. Tas vaizdas savotiškai hipnotizavo, net net sunku paaiškinti tą jausmą – buvau lyg paniręs į transą, visiškai įsigilinęs į šį ganėtinai statišką vaizdą. Mane žavėjo žmogaus ir gamtos harmonija – kur laukiniai miškai, su iškirstomis proskynomis, kur lyg lopai susiūti dirbami žemės plotai, kur vinguriuojanti upės vaga, su kažkur toliau matoma senvage. Savotiškai magiškas vaizdas.

Tačiau labiau už šią žmogaus – gamtos harmoniją mane sužavėjo tie keli debesys, lyg apgamai išbarstyti atsitiktinėse žemės kūno dalyse – tokie purūs, lyg cukraus vata, tačiau nedideli, sakyčiau kompaktiški. Kadangi debesų buvo itin mažai, kiekvienas jų metė labai aiškiai matomą šešėlį, uždengdamas žemės, miško plotą ar aptemdydamas mažą miestelį. Skrendant aukštai tas šešėlis atrodo toks mažas ir nereikšmingas – beveik lašas beribėje saulės jūroje, kuri gaubia pusę žemės rutulio vienu metu. Tačiau ten, žemai, kur krinta šešėlis viskas dažniausiai atrodo visai kitaip – stovint tokiame šešėlyje saulės nesimato nė pro kur. Puikiai suprantame, kad saulė yra už debesies, kad ji niekur nedingo ir kad pakilus porą kilometrų aukščiau galėtume mėgautis neribota saulės tėkme, tačiau esant šešėlyje, būnant tame mažame žemės plotelyje, kažkuriuo metu saulė mūsų nepasiekia. 

Ir iš ties, dažniausiai net nepagalvojame apie tai – tiesiog yra saulė arba saulės nėra. Iš mano požiūrio taško yra apsiniaukę, arba – ne. Paprastai kur nors skubame, ką nors veikiame ir net nesusimąstome apie tai, kokio didumo debesis yra virš mūsų, paprastai neįvertiname tos perspektyvos, kad šešėlis, kuris dabar mus dengia, yra toks mažytis, regis, begalinėje žemėje. Įnikę į savo reikalus pykstame dėl blogo oro, neatsakingų vairuotojų, prastai paruošto maisto, garsiai muzikos besiklausančių paauglių ar eilių banke, tačiau nesusimąstome kaip viska tai yra nesvarbu didžiajame paveiksle, kur kiekvieno mūsų gyvenimas trunka daug trumpiau nei akimirką šimtų milijardų metų amžiaus visatoje. 

Kol pasiekėme Vilnių ir pradėjau atpažinti pro langą matomus vaizdus, galvojau apie savo būties trapumą, galvojau kiek laiko praleidau pykdamas dėl dalykų, kurie nėra svarbūs ar valandų valandas sukdamas vieną ir tą pačią nerimastingą mintį galvoje, paryčiais, belaukdamas žadintuvo signalo, liepiančio keltis ir vėl įšokti į rutiną. Ši debesų metamo šešėlio, stebint iš aukštai, perspektyva man padėjo pasijausti ramiau, suprantant kaip visa tai yra nesvarbu ir kad turiu per mažai laiko žemėje, kad leisčiau jį pykdamas arba nerimaudamas dėl nesvarbių dalykų. 

Šiandien vėl skrendu lėktuvu ir jaučiuosi visiškai ramus. Ne dėl to, kad skrendu atostogauti. Dėl to, kad ilgiau nei bet kada savo gyvenime esu savąjį gigantišką ego padėjęs kiek atokiau ir vietoj to, kad manyčiau esąs istorijos protagonistas leidžiu sau stebėti kas vyksta aplink mane bei pasiduodu nunešamas srovės – nebandau kovoti su laiko tėkme, kabindamasis už kiekvienos pasitaikiusios šakos, bandydamas kruvinais pirštais dar akimirką išsilaikyti prieš nenugalimą stichiją, galbūt netgi viltis sugrįžti į kažkurią vietą, kurią praplaukiau jau seniai. 

Kartais sveika pailsėti nuo savęs. 

IMG_5473
Žėmės lopai ir debesų šešėliai

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: