Atostogų kryptį nustatė bilietų kainos – WizzAir pasiūlė bilietus į Bari dviems žmonėms už ne pilnus 200€ į abi puses. Trukmę iš esmės nustatė Medos neseniai pradėtas naujas darbas Invest Lithuania, taigi labai greitai buvo nuspręsta: vasaros atostogos / medaus mėnuo bus itališkos.

Mes apie Bari (ar Puglia regioną) ne kažką nusimanėme, galvojome gal geriausiai būtų nuskristi iki ten, kur skraidina ir keliauti iki Napoli ir pasitrinti tose apylinkėse, tačiau čia į pagalbą atėjo Marco ir apšvietė, kad Bari yra Puglia regione (visas regionas yra iš esmės tas bato kulnas žemėlapyje) ir kad čia galima praleisti visas atostogas, išragauti visą regioninį maistą, atsipalaiduoti iki komos ir net nepastebėti kaip prabėgo laikas.

Pradėjau skaityti visus rastus kelionių blogus, kuriuose rašo apie Puglia ir supratau, kad šita kryptis yra tobula tokioms zen / chill atostogoms. Beskaitant apie regioną supratau, kad apie Italiją apskritai nieko neišmanau – pasirodo, kad šioje šalyje kultūra gimsta iš miestų-valstybių, o ne valstybė gimdo kultūrą, taigi kiekvienas regionas, kiekvienas didesnis miestas turi savo maistą, savo kultūrą, savo tradicijas ar net gestus, kuriuos naudoja kasdien bendraujant tarpusavyje. Italija nėra šalis, Italija – įvairių regionų sąjunga, praktiškai kažkokia federacija. Valanda kelio ir tas maistas, kuris yra laikomas tradiciniu, gali būti visai kitas. Žinoma, visur yra vietų, kur rasite visus tradicinius itališkus patiekalus – lasagne, insalata caprese, tiramisu ar gelato – visi šie patiekalai palaipsniui tapo visos Italijos patiekalais, tačiau tie patiekalai, kuriuos močiutės gamina sekmadieniais visai 32 asmenų šeimai yra labai regioniniai. Viso to aš iki šiol nežinojau ir buvau neapsišvietęs keliautojas, kuriam viskas, ką galima rasti Roma ar Milano yra visa Italija.

Dėl šito esu kaltas, tačiau klaidą ištaisiau apsišviesdamas internete rastais šaltiniais ir susiruošėme keliauti į tą bato kulną, pavadinimu Puglia. Nuspręsta keliauti paprastai – išsinuomojame automobilį (Avis pasiūlė kabrioletą už gan pigiai, todėl labai greitai nusprendžiau išpildyti savo ilgalaikę svajonę iš dalykų, kuriuos turiu padaryti iki mirties sąrašo ir keliauti kur nors pietuose palei jūrą kabriolete. Dar nusprendėme kur apsistosime – viena naktis Bari, trys naktys Ostuni bei trys naktys Lecce. O toliau – kas bus – tas. Susitarėme, kad šįkart reikia pailsėti ir nebandyti pamatyti visko.

Meda prisiminė, kad turi draugę, kuri gyvena Bari – paklausėme kelių jos patarimų ką reikia išbandyti ir kur pavalgyti.

Tokiu būdu pirmas vakaras baigėsi gurmaniška (gourmand, tikrai ne gourmet) gaida – restorane La uascezze (kas Bari dialekte reiškia kažką panašaus į maisto šventė – labai nuteikiantis pavadinimas) paklausėme rekomendacijos ir gavome daug daugiau nei tikėjomės: kelis šaltus patiekalus (ricotta, burrata, focaccia, kažkoks kumpis, džiovinti pomidorai), kelis karštus patiekalus (bulvių košė su nuostabiausia Itališka dešra, kimštos midijos, dar daugiau sūrio, apvynioto bekono juostomis). Viską vainikavo parmigiana (toks patiekalas iš baklažano sluoksnių ir sūrio, viskas kepta kol viršutinis sluoksnis tampa traškus, tačiau žemiau esantys sluoksniai išlieka minkštučiai). Meda išgėrė puslitrį namų vyno, aš likau ties alumi. Po visko buvo sunku atsistoti, tačiau Medai kažkur dar tilpo desertas. Iki viešbučio parsiridenome.

Antrą dieną pajudėjome link Ostuni, pakeliui aplankydami Polignano a Mare ir Monopoli – du maži jaukūs miesteliai prie pat jūros – vienas iš jų yra garsiojo Puglia paplūdimio su milijonu žmonių, besitrinančių bambomis, savininkas. Kiek vėliau pasiekėme Ostuni, kuris yra savotiškas viduramžių miestas ant kalno.

Būtent tada supratau, kad man įsijungė visiškas zen / chill režimas: jokių planų, jokio skubėjimo, tiesiog nusprendžiame ką veiksime čia ir dabar ir bandome iš tikrųjų pailsėti – laisvi nuo streso tyrinėjame miestus, ragaujame maistą ir visiškai nesirūpiname tuo, kas bus rytoj.

Ostuni apsistojome vidutinio amžiaus moteriškės Grazia namuose – ji savo mažą butą beveik pačiame miesto centre išnuomoja tokiems turistams kaip mes. Artimiausioje parduotuvėje nusipirkome alaus, maisto pusryčiams, vietinio vyno ir… net nelabai žinau ką darėme, bet buvo gerai. Kažkuriuo metu mane užpuolė sloga ar kažkoks tai peršalimas, tai vieną dieną beveik niekur nevaikščiojome, tačiau tos dienos vakare iškeliavome į Carovigno – miestelį už 10 kilometrų, kuriame rugpjūčio mėnesiui įsidarbino Medos draugė Mariavaleria. Tą naktį baigėme su vietiniais apie ketvirtą ryto kažkokiame vaisių bare viduryje Ostuni – šie žmonės darbus baigia apie vidurnaktį, tai jiems vidurnaktis yra tik vakaro pradžia. Iš pradžių pasimėgavome pizza bei žaliomis devyneriomis, o vėliau patraukėme link vaisių baro.

Kas vyko tarp atvykimo į Ostuni ir vaisių baro – nelabai galiu papasakoti, kadangi buvo ant tiek gerai gyventi chill režimu. Lyg ir buvome pasivaikščioti mieste, gal buvome prie jūros.

Tikrai atsimenu, kad vakar gaminau vakarienę – krevetes su salotomis ir gorgonzola suktinukus. Vakarienė tiek ištaškė, kad niekur nebeišėjome. Gali būti, kad tas tris dienas ir prabuvome tame urve – bute. Šiaip nelabai ir rūpi ką veikėme, man daug įdomiau ta būsena, į kurią patekome – visiškas nesirūpinimas tuo, kas bus.

Iš pradžių galvojau, kad keliaujant su intencija tik ilsėtis bus baisiai nuobodu, tačiau nustebau atradęs visiškai priešingą būseną – laikas kažkur ištirpsta, kai mažai kas rūpi. Šiandien esame Lecce. Rytoj keliausime kažkur į vakarus arba į rytus. Nežinau, nuspręs moneta. Dabar – eisime vakarieniauti. Kažkur į miestą.