Atminties ištraukos

Sekmadienis yra labai tinkama diena atsijungti nuo pasaulio – išjungti elektroninį paštą, socialinius tinklus, išjungti visas notifikacijas, numesti telefoną į tolimiausią kampą prieš tai įjungus tylos režimą, išsivirti arbatos, smilkinti kokį nors egzotišką-ezoterišką-dvasingą kvapą iš Nepalo ir ilgesingai žiūrėti į tolį. Tai – savotiškas laikas sau, metas pabūti su savo mintimis, gal net pasikapstyti po atminties kerteles ir patyrinėti tą žmogų, kuris šiaip jau būna per daug užsiėmęs daug svarbesniais darbais: stresavimu dėl darbo rezultatų, visišku kognityviniu paralyžiumi nesugebant išsirinkti patiekalo dienos pietums, savęs gailėjimu dėl praeities pasirinkimų, liūdesiu dėl oro ir panašiais dalykais. Aš paprastai mėgstu atsiverti savo dienoraščius iš praeities, atsidaryti visus man pamenamus blog’us ir pabandyti suprasti kaip atsidūriau šiame gyvenimo etape, kuriame esu dabar. 

Besikuičiant po atminties ištraukas galima rasti įdomių dalykų: tiesų, kurias kažkada buvai supratęs, tačiau vėliau užmiršai ir po kelių metų, apėmus sunkumams tas pačias tiesas atradai iš naujo, paaugliškų pokštų apie krūtis ir pimpalus, žiūrėtų filmų ir skaitytų knygų aprašymų, laimės ir sudaužytos širdies likučių. Šį sekmadienį nusprendžiau pažvelgti gan seniai ir pasidalinti radiniais su Jumis.

Netikėtai interneto platybėse randu savo pirmąjį blog’ą, kuriame įrašai siekia 2004-uosius. Truputėli keista skaityti tai, ką parašiau pats prieš 14 metų. Tada dar išgyvenau tą egzistencija yra absurdas etapą, kuriame be proto žavėjausi A. Camus ir neabejotinai Jean-Paul Sartre citatą iš jo pjesės Huis Clos ‘L’enfer c’est les autres’ (pragaras – tai kiti žmonės) interpretavau visiškai tiesiogiai, tikriausiai mėgau gerti stipresnius gėrimus ir nevengiau tabako, kadangi neabejotinai rūkalai bei jaunatviškas alkoholizmas yra neatsiejami kenčiančio wannabe rašytojo atributai, suteikiantys ypatingų rašymo galių. 

Spalio 18, 2004: Mes visur tik bėgam bėgam. Niekur nesuspėjam, reikia laiko, o jis, deja, nesustabdomas. Kiekviena minutė yra brangi, kiekviena akimirka gali būti lemiama. Laikas visagalis ir turbūt vienintelis dalykas šiame materialiajame pasaulyje neįvertinamas pinigais. 

Vasario 23, 2005: turiu jums prisipažinti, kad naktimis neturėjau ką veikti ir skaitydavau to pačio pečiūros “vilniaus kiberpoemą“. neskaitant to, kad norėjosi knygą greičiau užbaigti (būtų prasidėjusi psichozė), man šis kūrinukas pasirodė nevertas tų 15 litų, paliktų knygu mugėje. ir kas galėjo pagalvoti, kad lietuvos televizijoje dirba girtuokliai, kurių vienas – šizofrenikas, kitas – transseksualas, užjūryje pakeitęs lyti (tapo moterimi), o kitas paprasčiausiai per daug geria. iki šiol nežinoti dalykai (tokia yra visų tu raštų knygos nugarėlėje potekstė) atskleidžiami šiame romane! Neabejotinai maniau, kad pradėti sakinius iš mažųjų raidžių yra visiška pasipriešinimo sistemai forma. Tikriausiai buvau užtikęs ir kokį nors bytnikų literatūros kūrinį, kuris manę įkvėpė.

Birželio 22, 2005: tiesa, kūrinyje trys sekundės įgauna ir gilesnę, metafizinę prasmę. trys sekundės gali būti labai daug ir kartu labai mažai laiko; laikas reliatyvus dalykas. dabar kaip tik į galvą lenda kažkur nugirsta frazė, nežinau kur ir nežinau kieno ji: “jeigu mes laika matuojame saulėmis, o jūs mažyčiais aparatais – ar galime susitikti laiku?“ (čia negarantuoju, kad taisyklingai parašiau, nes, kaip jau minėjau, tai viso labo nuogirda)..
“trys sekundės dangaus“, kaip supratau, yra pirmasis parulskio romanas. parulskį pradėjau skaityti nuo “doriforės“ ir galvojau, kad ten daug keiksmažodžių, tačiau perskaitęs “tris sekundęs dangaus“ nuomonę pakeičiau.. veik kiekvienam puslapy galima rasti kursyvu parašytų rusiškų “perliukų“.
detaliai aprašomas kareivinių tualetas apetito irgi nekelia, juolab kai vėliau perskaitai, kad dažnam dūchui tenka labai artimai susipažinti su ten gulinčiais ekskrementais. gal neieškosiu citatos, kur veikėjo veidas yra grūdamas į šūdą, kur veikėjas bando įsivaizduoti, ką to šūdo ‘savininkas’ valgė pusryčiams. — Tuomet buvau tikrai didis S. Parulskio fanas. 

Spalio 21, 2006: senoji zapyškio bažnyčia – XVI amžiaus statinys, kuris vis dar stovi prie nemuno. pamatęs tą bažnyčią nugrimzdau į prisiminimus. kai buvau dar visai mažas, mama mane ir sesę nusivežė kažkur į laukuose stovinčią bažnyčią paklausyti, kaip kažkoks dėdė fortepijonu grojo muziką. kalbėsiu atvirai, tada man nerūpėjo nei to dėdės pavardė, nei ką jis groja. bet atminty įstrigo viena akimirka. po koncerto, kai visi išejo į lauką, mama laukė prie durų, kol išėjo tas dėdė muzikantas ir paprašė leisti paliesti jo rankas, kurios taip grakščiai maigo baltus ir juodus fortepijono klavišus. jaučiau, kad mama džiaugėsi, todėl džiaugiausi ir aš.
šiandien čia atvykau vienas. vaizdas iš toli visiškai nepasikeitė – vidury laukų stovi bažnyčia, už jos – palinkęs medis. viskas lygiai taip pat, kaip ir tada, prieš gerą dešimtmetį. 

Po to sekė keli metai studentiškų įrašų apie depresiją, pypkę, krūtis, egzaminus ir, turbūt, kavą. Tuos įrašus paprastai praleidžiu, kadangi jų yra begalė ir jie dažniausiai yra labai paviršutiniški, labai primenantys Twitter – trumpi ir be prasmės, štai pavyzdžiui:

Spalio 28, 2008: šiandien supratau, kad lietuva yra didi pyderų šalis (šis epitetas čia pavartotas ta visiems puikiai suprantama prasme, kuri nė kiek nesusijusi su seksualine orientacija – aut. past.). tik pasikeisk šukuoseną ir iškart gausi bent aštuonis akmenis į savo daržą. o kas būtų, jei kada sugalvočiau pasivaikščioti su kiltu? spėju, likčiau be kiaušų. — tuo metu tikrai negalvojau, kad nepraeis nė 10 metų ir dėvėsiu kiltą į darbą

Teko palaukti kelis metus, kol sugrįžau į kažką labiau turiningo.

Vasario 19, 2013: Keliauti yra gerai, tik reikia turėti tikslą, nuspėti į ką gali įsivelti, teisingai pasirinkti kelionės bičiulius ir nekartoti tų pačių klaidų. Niekada nekartoti tų pačių klaidų. Išsitraukti grėblį, gauti šprico dūrį pilvan, išsilaižyt žaizdas ir padėti gražiai į sandėliuką, o kitą kartą pažiūrėti kur eini. Make a habit out of it. 

Liepos 22, 2014: Paprastai tą akimirką suvoki, kad būdriavai, tačiau nori bet kokiu būdu grįžti į tą nuostabų pusiau sąmoningą pasaulį, kuriame gali įvykti bet kas, su bet kuo, bet kur ir bet kada ir visa vyksta tai tau balansuojant ant realybės lyno. Tą akimirką, tą trumpą laiką, esi pasiruošęs parduoti realybę, jos atsisakyti, truputėli neapkenti jos, nes realybėje trūksta trečių rankų, arklių finansistų, aštuonkojų dviratininkų ir aštuoniasdešimtmečių baleto šokėjų, kurių viena koja medinė, realybė ne visada tokia spalvinga ir tokia… tikra. Deja, anksčiau ar vėliau vėl tenka atmerkti akis, nusivalyti traiškanas, pabusti ir vėl pamilti realybę. Iš naujo, kaip tai darai kiekvieną rytą įkvėpdamas šviežio oro, pažvelgdamas į realius žmones ir bandydamas ieškoti detalių, kurios rodytų, kad kažkas šioje realybėje ne taip.

Balandžio 2, 2016: Bėgdamas per Baltąjį stebėjau paskutinius saulės spindulius, tingiai pasislepiančius už senųjų stogų. Lyg saulė visai neskubėtų atsisveikinti, tarsi norėtų dar kurį laiką pabūti kartu, nors kelias papildomas akimirkas. Suprantama, kai su Tavim taip jauku.
Per lygiai vieną akimirką  nusprendžiau kitoje upės pusėje bėgti Gedimino prospektu, kadangi Neris jau pamatyta ir kad ir kaip ją mylėčiau, Tavęs yra daug daugiau ir noriu pamatyti Tave visą. Prospektas, kaip ir įprasta savaitgalio vakarui, buvo pilnas žmonių: gražių, pasipuošusių, akivaizdžiai besimėgaujančių pirmaisiais pavasario bučiniais. Aš bėgau toliau, šypsodamasis, negalvodamas apie širdies ritmą, apie pieno rūgštį mano raumenyse ar kiek kilometrų jau nubėgau. Man buvo tiesiog malonu ir norėjau daugiau, daug daugiau.

Kartais pavyksta surasti ir ką nors parašyto ant popieriaus. Deja, popieriniai variantai dažniausiai būna suplėšomi ir išmetami radus juos per kokią nors pavasarinę tvarką (tada dažniausiai būna ta nuotaika, kuri sako – ką tu čia rašei, debile, taigi gėda skaityti). 

Balandžio 24, 2016: Laimė ateina iš vidaus. Pirmiausiai turi suprasti, kad gyvenime yra vienas žmogus su kuriuo tikrai niekada neišsiskirsi – tu pats. Kol nesurasi savyje laimės ir harmonijos su savimi, tol negali tikėtis ilgalaikės laimės iš išorės. Žmonės, santykiai, alkoholis, seksas ir pinigai gali padėti trumpam. 

Gegužės 5, 2016: Kai rašau svarbu pasiekti tą kūrybos jausmą, kai nuojauta sako, kad čia jau gerai varai. Visą kitą galima ištrinti. Arba padėti į archyvą.

Gegužės 21, 2016: Didžioji tavo katastrofa ir prakeiksmas buvo tai, kad somehow tikėjaisi, kad viskas yra aišku ir under control. — 2016-ieji buvo labai didelių išbandymų, atradimų ir šalto prakaito per miegus metai. Būtent prieš du metus priėmiau tą realybę, kad nuo manęs labai mažai kas priklauso ir suvokiau, kad išties mane labiausiai žavi ne tai, kas užtikrinta, o tai, kas neužtikrinta ir nepatirta.

Sausio 26, 2017: Stengiuosi būti ramus ir gyventi šiandien, dalintis tuo, ką turiu su artimais žmonėmis. Ateitis bus vėliau, galbūt nereikia jos matyti. Galbūt reikia tiesiog būti ir nepiešti nieko, kas bus, tik prisiminti kas buvo, tačiau ir prisiminimuose neužsibūti. 

Išties, ta savotiška kelionė laiku – per skirtingus gyvenimo etapus, skaitant atminties ištraukas – yra labai gydantis užsiėmimas, savotiška saviterapija. Padeda surišti skirtingus tavęs vaidmenis skirtingais laikais į vieną skudurinę lėlę, kuri šiandien manifestuoja kaip tu. Prisiminimų būna linksmų, liūdnų, be proto euforiškų ir geliančiai skausmingų, kartais labai gyvų, o kartais – visiškai apatiškų, neabejingų, tačiau po kurio laiko jie nebesukelia didelės laimės ar skausmo, o telieka prisiminimais, kuriuos vertini, kadangi būtent šie gyvenimo įvykiai, kad ir kokie jie bebūtų, suformavo tave į tokį žmogų, koks dabar esi. Visi šie prisiminimai yra tavo patirtis ir pavieniai prisiminimai gali būti nelabai malonūs, tačiau jų visuma yra didžiausias kiekvieno mūsų turtas, kuriuo naudojamės priimdami sprendimus kiekvieną dieną. Galbūt ne visada buvome pavyzdiniai planetos gyventojai, tačiau kita vertus – niekas neparašė gyvenimo manualo, pagal kurį reikia gyventi teisingai; todėl galiausiai kiekvieno mūsų gyvenimas yra tas, kurį turime ir tam tikra kosmine prasme – kiekvieno mūsų gyvenimas yra teisingas mums patiems. 

IMG_2540
Gluosnis iš apačios, circa 2018.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s