Šiandien padariau klaidą, kuri galiausiai privedė prie visiškai pozityvių minčių apie miestą, kuriame gyvenu. Laukdamas kol studijoje pasibaigs pertrauka sugalvojau paskaityti komentarus Taxify reklamoje apie uždarbį. Komentarų stengiuosi niekur neskaityti (išskyrus savo paties įrašus, suprantama), kadangi tai dažniausiai niekur neveda ir dažnai sukelia, geriausiu atveju, lengvą akies trūkčiojimą. Skaitydamas pastebėjau, kad absoliučioje daugumoje komentarų žmonės arba skundžiasi savo patirtimi, kaip juos apgavo ir kaip neįmanoma užsidirbti, arba skundėsi savo draugų, pusbrolių ar kaimynų iš gretimo narvelio patirtimis. Vienaip ar kitaip, ašarų buvo daug.

Man tai iškart sukėlė atmetimo reakciją, kadangi itin nemėgstu kai žmonės dėl visko skundžiasi ir būna aplinkybių, kurių negali niekaip pakeisti, aukos. Tik kiek vėliau, eidamas Paupio gatve, kur šiuo metu statomas naujas gyvenamųjų ir ne tik namų kvartalas, susimąsčiau apie tai, koks Vilnius šiuo metu yra suvakarėjęs; ir būtent to man, liberalių pažiūrų puoselėtojui, to labai trūko.

Šiais laikais Vilniuje Taxify ir Uber vairuoja imigrantai ir uždirba visų, besiskundžiančių sąlygomis, pinigus. Žiūrint iš lengvai stereotipinės pozicijos tai jau yra išsivysčiusios sostinės ženklas. Čia Darnu group, kurie neseniai keitė pavadinimą dėl ne visiškai skaidrių priežasčių, organizuoja naujo kvartalo pačiame miesto centre, prie Vilnelės, statybą; neabejotinai standartinio buto lietuviškiems poreikiams (kas mano tyrimų duomenimis yra apie 70-80 kvadratinių metrų) kaina prasidės nuo kokių 200 tūkstančių eurų be apdailos ir neabejotinai nemenka dalis šių būtų jau parduoti ar rezervuoti.

Vilniuje turime ir Rush Limbaugh ar Jimmy Kimmel wannabes, bei nemenką saują internetinių asmenybių – nuo vandeniliu prisotinto vandens influencerės ir jos visiškai žmogaus smegenims nesuprantamo useless bestie iki beširdžių kapitalistų, kurie tik vartoja ir skatina vartojimą ar visažinių asmenų ir jų kuriamo turinio kritikų. Nesunkiai rastume ir krūvelę kriptomilijonierių ar meniškų benamių, besidalijančių nušvitusio žmogaus gyvenimo filosofija.

Čia gyvenimas verda greitai – niekas per ilgai nestovi vietoj, neskaitant tų vidutiniškai penkiolikos turistų per dieną, kurie randa laiko pasigrožėti nudrengtomis Užupio gatvėmis ir nusifotografuoti prie vienos iš 38 (turbūt jų yra gerokai daugiau) bažnyčių. Net maisto prekių parduotuvės ir Narvessen viską parduodantys kioskai siūlo vis didesnį paruoštų pietų, greitų užkandžių ar net vakarienių pasirinkimą. Tiesa pasakius, eidamas kiek lėčiau ir bandydamas įkvėpti senamiesčio jaučiausi net kiek nejaukiai ir visiškai iškritęs iš konteksto, tarsi neturėčiau darbo (oh, wait).

Lietuvos sostinėje vairuotojai vairuoja itin greitai – net viešojo transporto vairuotojai nevengia pasistumdyti tarpusavyje. Tai nėra visur skubančio miesto požymis, o labiau ‘arba dūchini tu – arba dūchina tave’ kultūros palikimas, tačiau mažam greitam miestui tai labai smarkiai netrukdo. Vakarais veiksmas persikelia į barus, kur vilniečiai mėgsta greitai vartoti alkoholinius gėrimus ir mokėti už juos nemenkus pinigus – Aperol Spritz birzgalas iš trijų, toli gražu nelabai brangių ingredientų, čia kainuoja nuo 5 eurų pigiausioje skylėje. Tik neskubėkite apsilankyti – nepriklausomai nuo savaitės dienos Vilniaus-Islandų gatvės pradeda pilnėti nuo 22 – 23 valandos. Kitą dieną daugumą vakarėlių liūtų rasite resto-baruose, kur bus vartojami brunch’ai po bent 10 eurų už maisto, gėrimo ir kavos davinį (vėlgi, labiau skylėje, normalios vietos už avižų košę su rankų darbo figų džemu ir sviestu iš Didžiosios Britanijos paima po 8 eurus).

Vilnius ypatingai greitai keičiasi – tiek išoriškai, tiek mentališkai. Neaplankyk kurio nors rajono keletą mėnesių ir rizikuoji neatpažinti landšafto. Sutinku, galbūt ne taip dažnai lankausi Pylimo gatvėje, tačiau nuostabusis brutalizmo, sumaišyto su modernizmu artefaktas  MO muziejus, žiūrint mano akimis, buvo pastatytas spragtelėjus pirštais ir suskaičiavus iki dešimties. Na o patys vilniečiai tampa vis išrankesni (pakanka atkreipti dėmesį į visas artisan foods parduotuves) ir vis mažiau pakantūs sveiko proto trūkumui.

Prieš daugiau nei dešimtmetį atvykau čia studijuoti ir tuomet Vilnius mano pasaulio užkariavimo vizijoje tebuvo tarpinė stotelė prieš išvykstant gyventi į Berlyną ar New York’ą. Šiandien galiu pripažinti, kad nėra jokios kitos pasaulio sostinės, kurioje norėčiau gyventi labiau nei čia – mieste, kuris kartais vis dar užmiega, tačiau neabejotinai greičiausia maža sostinė pasaulyje.