– Tu esi gudrus vaikinas, nepražūsi, – visada sakydavo tėvas prieš man išeinant vakaroti su draugais, kartu tėviška ranka paduodamas dešimties litų kupiūrą, kurios paauglystėje pakakdavo viskam, – tik nemaišyk skirtingų alkoholinių gėrimų. Gali grįžti kada nori, mes tavęs specialiai nelauksime.
Turiu pripažinti, patarimu nemaišyti gėrimų nepatikėjau, kol neišbandžiau savo kūnu – tai labiau empiriniais duomenimis grįstas eksperimentas, tačiau kažkodėl patikėjau, kad esu sąlyginai gudrus ir nepražūsiu. Gal tiesiog girdėjau tai, ką norėjau girdėti, bet iki šiol nepražuvau, tai turėčiau ir toliau kažkaip nepražūti – daugmaž toks buvo mano minčių srautas išėjus iš darbo, kuriame praleidau 10 metų.
Nope, scratch that. Mano minčių srautas pirmomis dienomis buvo kažkas panašaus į pirmykštę sriubą, kurios ingredientai yra lygiomis dalimis sumaišyta beveik maniška euforija ir ribiniai nerimo, pasireiškiančio Mickey Mouse balsu ištariama fraze ‘ha-ha, you are fucked now, ha-ha‘, protrūkiai. Labai nuoširdžiai bijojau PSD mokesčių, nes pirmą dieną po pareiškimo, kad išeinu, tarsi žaibas prieš akis sušmėžavo Sodros internetinis puslapis ir labai greitai atėjo suvokimas, kad dabar turėsiu ieškoti kur ir kiek PSD reikės pervesti, kad vėliau nereikėtų kalbėti su vyresnio amžiaus žmonėmis iš VMI, kurie niekada nėra buvo, nebus ir net nenori girdėti apie klientų aptarnavimą.
Geras dalykas yra Užimtumo Centras, dar žinomas kaip Darbo Birža – jie bedarbius užregistruoja savo 1991 sistemoje, kuri tikriausiai veikia MS-DOS ir perfo-kortų principu, pasiūlo persiorientuoti tampant statybininku bei pasirūpina PSD. Dar geresnis dalykas yra tas, kad gavus išeitinę kompensaciją PSD nereikia mokėti ir stažas MS-DOS-perfo-kortų sistemoje eina iki išeitinės kompensacijos laikotarpio pabaigos. Pats geriausias dalykas yra tas, kad Užimtumo Centras yra įkvepianti vieta, kurioje pabuvus yra labai sunku norėti ten sugrįžti. Man buvo labai smalsu kaip tai atrodo iš vidaus ir, galiu pasakyti, kad tai yra vieta, puikiai tinkanti sociologiniams tyrimams atlikti. Absoliuti dauguma kontingento, kuris laukia valandų valandas eilėse, tikriausiai nėra labai norintys dirbti apskritai (iš nugirstų pokalbių susidaro toks vaizdas).
Grįžtant prie bedarbystės pradžios bei kodėl apskritai įrašą pradėjau kažkokiu pasakojimu apie nepražuvimą – buvau pasižadėjęs sau, kad noriu pailsėti ir susirinkti mintis, nuspręsti ką veiksiu toliau. Pirmas kelias dienas tvarkiausi namus, pirmą kartą daugiau nei metų šiame bute padariau spintos reviziją ir šiaip išsivaliau pakampes, o kartu ir savo sielą. Vėliau turėjau pradėti savo karjerą kine, atlikdamas garbingo ekstros vaidmenį HBO seriale Catherine the Great. Tai buvo dar vienas papildomas įkvėpimas, kadangi tos kelios dienos stovint, belaukiant kadro, davė peno mintims.
Supratau, kad man tobulas darbas yra toks, kurio vertybės atitinka tas vertybes, kurias propaguoju aš pats – atvirumas, atsakingumas ir smalsumas. Yra labai sunku, kai dirbi kažkur, kur vertybės nėra sutampančios su tavosiomis; tokiu atveju gali truputėlį palūžti procesorius. Taip pat pradėjau galvoti apie savo verslą ir koks jis būtų. Negana to, kelios galimybės pačios rado mane – susitinkame papietauti, išgerti alaus su draugais, pažįstamais ir nejučia pradedu hustle’inti: skambinu seniems kontaktams, derinu susitikimus, staiga mano baimė neturėti veiklos pasirodo visiškai nepagrįsta ir kalendorius skubiai pildosi darbo pokalbiais, susitikimais su galimais verslo partneriais ir taip toliau.
Tiesa pasakius, šios dvi savaitės be darbo buvo labai sveikas metas, per kurį vėl prisiminiau kaip gera yra būti dėl kažko užsidegus. Vėl turiu energijos, vėl noriu užkariauti pasaulį – to man labai trūko paskutiniuosius metus Altechnoje (tik buvo labai sunku tą pripažinti šiltai sėdint). Šią akimirką tėvo posakis apie šio vaikino gudrumą ir visas galimybes nepražūti atrodo daug labiau realus ir užtikrintas, nei bet kada. Tikiuosi, kad neklystu.
Pabaigai noriu savo fanklubui, kuris pasireiškia įvairiais kanalais, pranešti, kad rašysiu knygą. Jau turiu temą ir šį sekmadienį esu paskyręs laiką susitikti aptarti turinio, pateikimo ir apimties. Jūsų palaikymas šią akimirką yra svarbesnis, nei bet kada!
Tomas Gluosnis Tyla 
Parašykite komentarą