Nuo paskutinių bedarbio monologų praėjo lygiai 10 dienų ir per tą laiką įvyko daug stebuklų, tačiau patys pačiausi iš jų yra, turbūt, tik du, kadangi visa kita yra daugiau mažiau triukšmas, kuris, jei būtų knyga ar filmas, galėtų vadintis “Tomas ieško darbenimo prasmės“ ir ji būtų apie ta, kaip bandau išsiaiškinti ko norėčiau iš gyvenimo ir iš darbo arba atvirkščiai. Kadangi triukšmas nėra mano mėgstamiausias dalykas, Jūsų, tikiu, irgi tai nelabai džiugina, geriau pereikime prie reikalų.

Pirmas reikalas, yra ir bus, tikiuosi, tam tikras kūrybinis milestone, kadangi buvau susitikęs aptarti būsimos knygos reikalų. Jau turime įsivaizdavimą kokia bus knygos apimtis, sandara, šiuo metu yra parašyti pirmieji paragrafai ir derinama stilistika. Šiuo metu derinu susitikimus su istorijos dalyviais, kadangi knyga bus vieno žmogaus istorija, beveik biografija su tam tikru kūrybiškumo prieskoniu. Labai rimtai galvoju apie Patreon paskyros sukūrimą, kadangi parama “iš šono“ padėtų daugiau laiko skirti rašymui, mažiau galvojant apie pašalinius dalykus bei padidintų šansą tai knygai būti išleistai popieriniu formatu, ne tik patalpintai kur nors interneto platybėse.

Antrasis reikalas, kuris yra apskritai gyvenimo milestone, yra gyvas, turi keturias kojas ir vadinasi Dubė Kornelija Entropija – mišrūnė kalytė, kuri neseniai (prieš savaitę) apsigyveno pas mus. Fun fact: jos gimimo data yra rugsėjo 11. Dubė nėra kilminga, kaip ir mes su Meda, tačiau yra wannabe plikbajorė (kaip ir mes su savo pavardės keitimu), todėl jai taip pat priklauso sofistikuotas vardas. Jos mama yra sennenhundo ir kaukazo aviganio mišrūnę, o tėvas – vokiečių aviganis, todėl manau, kad Dubė augs iki kokių 40 kg. Tiesa pasakius prieš priimant šį sutvėrimą apie namus labai mažai težinojau kiek daug iššūkių kelia maži šuniukai – jiems nuolat reikia į tualetą, jie bijo likti vieni ir reikalauja labai daug laiko ir pastangų.

Išties mes prieš ją priimdami į namus tikrai nebuvome apsvarstę visų šuniškų dalykų, tokių kaip: ar butas yra/gali būti pakankamai apsaugotas nuo šuniškos žalos, kiek laiko trunka šunį išmokyti šikti ir myžti lauke ir panašiai. Tačiau visi iššūkiai yra palyginus niekas su tuo, kiek meilės ir darnos Dubė atnešė į mūsų šeimą. Esame visiškai įsimylėję šį gyvūną; net Meda, kuri paniškai bijojo šunų, negali nespinduliuoti absoliučios meilės šiam padarui. Panašu, kad Dubė mus irgi labai myli. Taip pat trečiasis šeimos narys privertė mus pradėti kalbėtis ir elgtis kaip suaugusius, kurie dabar rūpinasi mažesniu ir silpnesniu už save – tai yra visiškai mind-blowing, kadangi mes peršokom iškart kokius 3 brandos metus į priekį. Bonus fact: Dubė yra labai protingas šuo ir jau moka sėdėt, eit į vietą, ateiti, reaguoja į vardą, mokosi gulėt, apsiverst ir šiaip būt geras šuo. Dar išmoko per dieną (!) užlipti ir nulipti laiptais, nors ryte nesugebėjo žengti nei vieno žingsnio. Tą dieną sužinojau, kad tokiems mažiems šuniukams negalima laipiot laiptais, nes jų sąnariai vis dar vystosi, taigi sėkmingai nešioju ją po belekiek kartų paroje aukštyn-žemyn ir ji dėl to tikrai nėra patenkinta – daug labiau nori būti nepriklausoma ir laiptais lipti pati.