Bedarbio monologai #3

Lapkritis gavosi visiškai crazy. Pirmiausiai – dėl patarimų iš visų pusių ką daryti ir kaip gyventi. Vieni sakė, kad dabar turiu pusę metų ilsėtis, kiti sakė, kad geriausiai varyti į Southeast Asia ir ten savęs ieškoti, treti mano gyvenimo įvykį padarė apie save; visa tai man parodė, kad visada geriausiai žinome kaip kitiems žmonėms reikėtų gyventi (įskaitant ir mane patį, nesu be nuodėmės). Antriausiai, crazy buvo dėl krūvos sutapimų, kurie buvo visiškai dvasingi ir kuriuos galima pavadinti “dalykai atsitinka tada, kai turi atsitikti“. – Yeah, right, – pasakys man skeptikas iš dešinės ir nelabai turėsiu ką jam atsakyti, kadangi tai, kaip priimi pasaulį yra visiškai kiekvieno asmeninė patirtis ir ją labai sunku perpasakoti kažkam kitam. Taip gaunasi, kad pastaruoju metu aš, galima sakyti, išmokau labiau gyvenimą priimti tokį, koks jis yra – iš čia tikriausiai ir tas dvasingumas (nes gi jei kažkas būtų atsitikę prieš du metus taigi kaip tada būčiau reagavęs, gi visai kitaip, ne?! Ne??!!). Trečiausiai, suprantama, šuo davė savo. Šiaip įdomus dalykas yra apie mažus šunis – nelabai kas kalba apie iššūkius, su kuriais susiduri augindamas puppy ir dauguma jau kokią antrą-trečią dieną po šuniuko apgyvendinimo namie klausia savęs “kodėl, blet, aš galvojau kad priimti į savo namus mažą šuniuką yra gera mintis ir galbūt reikėtų jį atiduoti kam nors, kam labiau pochui?“. Auginti puppy yra šikna – jam reikia milijono dėmesio vienetų, šlapintis kas porą valandų, parodyti kaip galima daryti ir kaip negalima, jis bijo pasilikti vienas namie ir likęs vienas klykia nesavu balsu arba, dar blogiau, save žaloja. Ir kokie 20% laiko yra gryna laimė pasidžiaugti gyvūnu kol jis nesikandžioja ir būna sąlyginai mielas (neskaitant miegojimo laiko, miegodami šuniukai visada būna mieli).

inspiration-1136862_960_720
Such inspiration, much dvasingumas. 

Tačiau lapkritis jau praeitis, šiandien turime gruodžio trečią dieną ir tai yra oficialiai pirmas žiemos mėnuo. Ši specifinė diena dar kartu yra ir mano gimtadienis, ko aš iki šiol labai nesureikšminau. Šiandien man sukanka Kristaus amžius (kas yra keista, nes Kristaus amžius yra tas amžius, kai jis buvo prikaltas prie kryžiaus, o ne koks nors labiau pozityvus amžius, kai jis, tarkime, teleportavo dramblį iš Indijos ir pradžiugino visą Samariją), bet to kažkaip irgi nesureikšminu. Apskritai, dabar gyvenu tokiame gyvenimo etape, kai amžius man yra visiškai nesvarbu, kadangi turiu daugumą dalykų, ką noriu turėti, žinau ir turiu galimybes gauti tai, ko neturiu bei niekad taip gerai nesupratau ko apskritai noriu iš gyvenimo. Arba kaip save vertinu – tai irgi labai svarbus aspektas. Tam, kad save vertinčiau labiau, nei šūdo gabaląreikėjo ne vienerių metų apsimetinėjimo, kad nesu šūdo gabalas, kelių nervinių išsekimų ir gerų metų terapijos. Suprantama, galite visada sakyti kad gi nebuvau niekad šūdo gabalas ir kad turėjau visada plius minus gerą gyvenimą ir būsite visiškai teisūs – išoriškai. Tačiau žinoti ir patikėti yra du visiškai skirtingi dalykai. Dauguma žmonių, bijančių skraidyti, žino, kad lėktvuas yra bene saugiausia transporto priemonė, tačiau tai nebūtinai padeda iškart patikėti, kad jiems šiuo metu negresia (ne tokia) greita ir labai siaubinga mirtis.

Praleidęs kiek daugiau nei mėnesį be darbo bei gal tik pusę mėnesio skyręs sau, o kitą pusę – naujam augintiniui – galiu pasakyti, kad dabar man labiausiai reikia to-do sąrašo ir to pasitenkinimo, kuris ateina įvykdžius vieną ar kitą užduotį. Vieną mėnesį ištaškęs taip, kaip rodė gyvenimas, supratau, kad visa mano kūrybinė energija ir visas įkvėpimas visada buvo su manimi, tačiau man reikėjo jį nukreipti tinkama linkme, ką aš iki šiol darydavau nesąmoningai: nepatinka darbas, kuriame dirbu? Puiku, mokysiuos žaisti pokerį. Turiu laisvo laiko? Kodėl nebandyti padaryti visų pasaulio darbų ir nepamatyti visų dalykų, taip nepadarant ir nepamatant nieko?! Turiu 5 užduotis šiandien? Amazing, būtų šaunu jei daryčiau jas visas vienu metu, įterpdamas po FB sesiją, paieškodamas atsakymų apie gyvenimo prasmę Quora ir pasiūlydamas visiems artimiems draugams kažką kažkada nuveikti. Tik dabar suprantu, kad mano hiper aktyvumas, sumaišytas su millenialsiška prokrastinacija gali privesti tik prie to jausmo, kurį esu aprašęs aukščiau – esu šūdo gabalas ir nieko nesugebu. Viską aš sugebu, tik reikia nebandyti viso obuolio suvalgyti vienu kąsniu.

Neskaitant visko, ruoštis knygai sekasi puikiai – renkuosi interviu, derinu susitikimą su pagrindiniu knygos veikėju, kuris pradės atpasakoti viską nuo pradžių. Net Patreoną sukūriau ir turiu du rėmėjus, tai sakyčiau, kad gyvenu visai gerą gyvenimą. Kai (jei) turėsiu kokius dešimt rėmėjų – galėsiu sakyti, kad pradėjau nuo dugno, o dabar esu čia ir rodysiu visiems tą 132 dolerių menėsinį pledge. Jei rimtai, tai man rašymas buvo ir bus labai svarbu, tai dariau ir tikiuosi dar ilgai darysiu. Galbūt net kada nors kur nors rašysiu kokį kolumną ir būsiu kolumnistas – toks beveik kaip gerb. Užkalnis, tik su mažiau riebalų masės ir cholesterolio. Ir, tikiuosi, su adekvataus amžiaus antrąja puse (šiuo klausimu esu visiškai pasimetęs tarp “tai ne mano reikalas“ ir “nu, ble, gal jis tikrai jai padeda namų darbus ruošti“).

Komentarų: 4

  1. Pasišaipei iš Užkalnio ir jo santykių su mokyklinioke, tai labai netikėta, atrodei tolerantiškas viskam 🙂

    Patinka

    • Apgailestauju, kad sugrioviau suvokimą apie mane. Nesu tolerantiškas viskam, turiu savo požiūri ir kai kas man gyvenime yra nesuprantama, tarp tų dalykų yra ekstremalūs amžiaus skirtumai porose, Bačiulis, neonaciai, social justice warriors ir t.t.

      Pagal pažiūras šiaip esu labiau libertaras, todėl neskelbiu per daug dalykų, kurie man nepatinka, nes iš tikrųjų tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas kuom būti ir ką daryti, bet tai nereiškia, kad esu viskam tolerantiškas ir viską priimu be jokio teisimo pagal savo vertybes.

      Patinka

  2. Daug santaupų turi? Matyt man baisiausia būtų netekti pastovaus pajamų šaltinio, todėl labai nedrįstu taip mesti savo nemėgiamą darbą 😦

    Patinka

    • Nepasakyčiau, kad turiu daug santaupų. Išeidamas suderinau išeitinę kompensaciją, kadangi vadovas supratingas, tai galiu sau leisti kažkiek laiko nedirbti. Tačiau net ir turint pinigų sąskaitoje negaliu tiesiog nieko neveikti – labai greitai pradėjau galvoti kaip galėčiau užsidirbti šen bei ten. Dabar nors ir neturiu pastovaus pajamų šaltinio – vis tiek hustle’inu kažkiek. Čia gal mano bėda yra – nesuprantu kaip galima (net ir turint galimybę) nebandyti kažkaip prasisukti.

      Šiaip jei žinočiau, kad jokiais būdais negausiu išeitinės kompensacijos – irgi nedrįsčiau taip mesti nemėgiamo darbo. Problema tame, kad dirbdamas nemėgiamą darbą nelabai norėjau/turėjau energijos užsiimti kažkuo kitu – per daug dėmesio išsvaistydavau darbo nemėgimui ir kad ir kaip norėjau kažko naujo – man visad trūko kažokio realaus spyrio į subinę, kurio dėka suprasčiau situacijos rimtumą, todėl ėjau va bank su didele viltimi, kad 10 metų, skirtų įmonei, man užtarnavo ir tam tikrą “amžiaus bonusą“.

      Jei nebūčiau turėjęs tokios vilties – turbūt vis tiek laukčiau, kol mane išmes dėl to, kad neįsitraukiu visiškai į savo užduotis arba kol neapsikęsiu ir išeisiu pats tiesiog va taip. Suprantama, jei dabartinis aš galėtų tam senesniam aš pasakyti patarimą, tai siūlyčiau kuo greičiau ieškoti naujos vietos ir daryti tai labai intensyviai, o ne laukti kol kas nors atsitiks ir problemą reikės spręsti po fakto.

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s