Neseniai vienas naujai pažintas žmogus iš mano patirties dirbant ekstra seriale Catherine the Great pasidalino garsaus internetų veikėjo Gary Vee video apie tai, kad svarbu yra ne kurti, o dokumentuoti; iš esmės svarbiausia ne galvoti kuo dalintis ir kaip tai parodyti, o tiesiog imti ir daryti. Moki rašyti? Rašyk! Išmanai krepšinį? Komentuok! Ir taip toliau. Mano galvoje tai susigulėjo ir šiandien noriu pasidalinti tokia istorija iš savo gyvenimo, kuri, pirmiausiai man pačiam, primena, kad jei nori ką nors pasiekti – svarbiausia imti ir daryti. Klausimai ir pamokos ateis po to.

Paskutinėje savo darbovietėje, kuri ir buvo ta labiausiai mane apibrėžianti profesine prasme, pradėjau dirbti iš reikalo. Tą vasarą dažiau tvorą VRM dokumentų skyriuje (ten prie Neries ties Tuskulėnų parku yra tokia žalia tvora aptvertas pastatas, tai ten) ir galvojau ką veikti su savo gyvenimu. Buvau bepradedąs ketvirtą fizikos kursą ir įsivaizdavau, kad mano ateitis bus tapti mokslininku ir tyrinėti dalykus, darbo man reikėjo maistui, alui ir gražiems dalykams. Apie Altechną sužinojau iš elektroninio laiško apie ieškomą pardavimų vadybininką, persiųsto visiems fizikos fakulteto studentams. Pagalvojau, kad reikia aplikuoti, nors nieko neišmaniau apie lazerinę optiką ar, tuo labiau, pardavimus. Apskritai, tuo metu pardavimai man buvo tokia gariūnų spekulianto su pederastke pilna grynųjų ir disposable SIM kortelėmis profesija ir nelabai norėjau būti pardavėjas, bet, ironiškai, puikiai save pardaviau įmonės įkūrėjui ir tuo metu aukštas pareigas ėjusiems asmenims.

Pirmi mėnesiai buvo skirti suvokti į ką įsivėliau – didžiąją laiko dalį leidau bandydamas įsisavinti iš ko ir kaip gaminama optika, kas tos plonasluosknės dielektrinės dangos ir kodėl poliarizatorius yra borderline veidrodis, apie pardavimus vis dar nieko neišmaniau, viso labo administravau vieną kitą paklausimą, kuris įkrisdavo į bendrą pašto dėžutę ir kurio dažniausiai nenorėjo pasiimti nei vienas vyresnis pardavimų vadybininkas (iš esmės administravau visą šūdą, nes tuo metu nelabai mokėjom ar norėjom pasakyti ne).

Po metų, kai jau mokėjau suvedinėti ir administruoti užsakymus, vadovai nuteikė mus, kad laikas užkariauti pasaulį – taip vadinosi mūsų aktyvių pardavimų planas. Kartu su kolega, su kuriuo į darbą buvome priimti tą pačią dieną, pasiryžome užkariauti Vokietiją, kurioje pardavimų buvo keli šimtai eurų per metus. Tuomet vis dar nieko nežinojome apie pardavimus, tačiau smalsumo vedini susiieškojome potencialių klientų, kėlėme ragelius ir skambinome. Tiesiog – ėmėme ir pradėjome, be dideliu pasiruošimų, susikaupimų ar dar kažko; viskas atrodė daugmaž taip: – Davai susirandame kas Vokietijoje užsiima fotonika, pasiskambinam, susitariam dėl galimybės susitikti ir po to dėliosime kelionės planą? – Ok.

Taip ir padarėme – ieškojome, dokumentavome, kėlėme ragelį, skambinome, rašėme, gavome daug ne, kelis taip ir susidėliojome savaitės ilgumo maršrutą (daugmaž Vilnius-Berlynas-Jena-Kylis-Berlynas-Vilnius). Dėl kvestionuojamo ROI lėktuvo bilietai buvo out of the question, tačiau vadovai noriai sutiko išnuomoti mums automobilį (pigiausią variantą, tuomet tai buvo Toyota Corolla) ir tokiu būdu per savaitę nuvažiavome turbūt kokius 3000 km round trip. Atvažiavę pas rimtus dėdes su 20+ metų patirties savo srityje mes bandėme įrodyti, kad esame geresni, nei visi kiti lazerinės optikos pasaulyje. Tuomet buvome ir atrodėme kaip pieniai, kurie dar nieko nesupranta apie nieką, bet smalsumas buvo toks didelis, kad jokie nepasitikėjimai savimi ar drąsos kiekio trūkumai mums nesutrukdė bandyti atsakyti į klausimą o kas jeigu mes pabandysime? Juk nieko neprarasime.

Tada mes tiesiog pradėjome. Ir tai buvo svarbiausia – nelabai turėjome ką prarasti, nes nelabai ką ir beturėjome, bet ne tame esmė. Esmė – ėmėme ir darėme, klausimus uždavinėjome po to. Tas ėmimas ir darymas mus privedė iki profesinių aukštumų – kilo pardavimai Vokietijoje, vėliau aš perėjau į Izraelį, kur tapau garbės žydu, pastačiau didelį klientą JAV nuo nulio iki top 10 ir taip toliau – jau ne kartą gyriausi, Jums turbūt atsibodo. Ir visa tai įvyko todėl, kad mes tiesiog pradėjome – nieko nežinodami, nieko nemokėdami, visko bijodami, prisivertėme imti ir daryti.

Dabar, net turint šitą patirtį, net sąmoningai suprantant, kad svarbiausia – pradėti, man vis dar sunku imti ir daryti kai kuriuos dalykus. Sunku pradėti rašyti, sunku pradėti įrašinėti tą podcast’ą, kartais net pakelti ragelį ir paskambinti kam reikia. Iki šiol randu būtų susirūpinti o ką žmonės pagalvos ar užsiknisti kitų žmonių kuriamame turinyje, ieškodamas įkvėpimo. Tačiau įkvėpimas ateina pradėjus, lygiai taip pat kaip ir apetitas kyla bevalgant, o ką pagalvos žmonės man visada rūpėjo labai selektyviai. Todėl manau, kad dabar yra pats laikas Naujųjų metų rezoliucijoms ir manoji rezoliucija kitiems metams yra labai paprasta: pradėti. Tiesiog imti ir pradėti. Būti savimi ir nerti į dalykus stačia galva, tik šįkart ne į tuos dalykus, kurie suteikia momentinį malonumą, bet ir į tuos dalykus, kuriuos laikau teisingais ar naudingais ilgojoje perspektyvoje.