Tuščia erdvė

Paskutinę 2017-ųjų metų dieną rašiau apie tai, kaip metai darosi vis keistesni. Tekstas baigėsi beveik pranašiškai:

Šiaip buvo visokių kitokių dalykų, tačiau tam reikėtų trijų dienų non-stop rašymo ir trisdešimt penkių lapų internetinio popieriaus, kadangi kiekvieni metai kažkaip gaunasi vis keistesni, nei praėję – pradedant pasaulio įvykiais, baigiant profesiniu ir asmeniniu gyvenimu. Tikiuosi, kad kiti metai išlaikys šią nuostabią tradiciją ir vėl nustebins kuo nors.

Šiandien jaukiai guliu ant sofos ir galvoju, kad pernykščio įrašo pavadinimas buvo gan tikslus tam laikui, tačiau žiūrint į šiuos metus – atrodo ganėtinai per ambicingas. Jei pernai jautėsi metų keistėjimas, tai šie metai buvo keisti ant speedo. Šiemet tai bus tikriausiai mano paskutinis įrašas, vėlgi apibendrinantis metus. Mano asmeninis apibendrinimas įvyko vakar, sėdint pas psichoterapeutę kabinete.

Pirmą kartą pas Renatą (vardas pakeistas) apsilankiau 2017 spalį, tuomet išgyvenau labai tamsų periodą su nuolatinėmis panikos atakomis; kad man reikia pagalbos supratau kai pradėjau racionalizuoti mintis apie tai kaip galėčiau niekada neišeiti iš namų, visus reikalingus dalykus gauti iš Barboros ir tokiu atveju būčiau saugus. Tuomet kiekvienas išėjimas iš namų buvo didis iššūkis ir kiekvienas stovėjimas prie perėjos laukiant žalios šviesos jautėsi lyg būtų paskutinė mano gyvenimo akimirka prieš sukniumbant kur nors ant šlapios žemės. Panika yra toks dalykas, kurio nepatyręs nelabai suprasi. Lyg ir ne pirmą kartą patiriu panikos ataką, lyg ir žinau, kad tai nepavojinga gyvybei, tačiau tą akimirką visas žinojimas ir visa patirtis eina į antrąjį planą, kadangi adrenalino užpildytos smegenys ir kūnas nori tik vieno – bėgti, išsilaisvinti, kuo greičiau pašalinti grėsmę. Tik kad grėsmės nėra, yra tik visiškas konfūzas ir nuo susitraukusių kraujagyslių nutirpusios rankos, hiperventiliacija ir tas keistas derealizacijos pojūtis – lyg ir esi čia, tačiau ne savo kūne – kažkur astralinėje erdvėje. Gerai, vis tik įrašas ne apie tai, grįžtame prie Renatos. Pas ją iš pradžių lankiausi grynai iš poreikio – norėjau susitvarkyti su panikos atakomis, tačiau labai greitai tai tapo tiesiog kassavaitinis susitikimas ir kelionė savo sąmonės ir pasąmonės gelmėse, kuri pasiekė kulminaciją vakar.

Paprastai per sesiją ateidavau išsilieti – susikaupusias mintis ir emocijas tiesios nusipurtydavau tame kabinete, kartais Renata pasakydavo vieną kitą apibendrinimą, su kuriuo gyvendavau visą savaitę, darydavausi išvadas ir po truputį augau. Kiekvieną sesiją turėjau krūvą dalykų, kuriuos turiu pasakyti, praktiškai be sustojimo kalbėdavau, ir po kiekvienos sesijos jausdavau didžiulį palengvėjimą. Tačiau vakar viskas buvo kitaip. Vakar pirmas 10 minučių pasakojau apie tai, kaip pradėjau geriau jaustis, nes suvokiau, kad nuolat mintyse gyvenau ateityje: ryte laukiu vakaro, vakare laukiu ryto, laukiu darbo, tada laukiu atostogų, noriu išeiti iš darbo, tada noriu dirbti ir taip toliau – kiekvieną dieną vieną ateities lūkestį keičia kitas ir labai retai esu čia ir dabar.

IMG_3306
Klaidžiojant savo sąmonės ir pasąmonės labirintuose jaučiuosi kaip koks Stalkeris nepažįstamoje ir grėsmių pilnoje zonoje. 

 Nuolat skubu, nuolat reikia kažką padaryti. Ir tik neseniai supratau, kad turiu tokią savybę, todėl pradėjau save gaudyti situacijose, kai įsisuku į to-do sąrašo apžvalgą ir mokiausi gyventi geriau čia ir dabar – juk dažniausiai mano savijauta priklauso nuo to, kaip matau situaciją, t.y. atostogose jaučiuosi atsipalaidavęs, nes situaciją vertinu kaip atpalaiduojančią, tačiau atsipalaidavęs galiu jaustis ir namie, lygiai taip pat kaip atostogų metu galiu susiparinti dėl menkniekio ir susigadinti dieną. Baigęs pasakoti savo atradimus supratau, kad nebeturiu ko pasakyti. Viskas buvo pasakyta ir kurį laiką sėdėjau tuščioje erdvėje – toks jausmas lyg būčiau susitvarkęs kambarį ir visi daiktai būtų padėti į savo vietas – jei man tų daiktų reikėtų, galėčiau juos nesunkiai rasti, tačiau dabar jie nekrenta į akis ir jų nėra niekur fone – esu vienas tvarkingoje savo galvoje ir visas to-do sąrašas nebėra svarbus, nes jis kažkur yra ir bus padarytas.

Tai buvo labai keistas jausmas, kadangi niekada, net per visus bandymus medituoti, užsiimti joga ar kitais mindfull dalykais neteko patirti nieko panašaus – tiesiog sėdžiu kažkur ir jokios mintys neužgožia erdvės. Kurį laiką pasėdėjau tokioje būsenoje ir tada bandžiau išsiaiškinti kodėl taip nutiko, kur dingo visi dalykai, kuriuos reikia padaryti, kur visi mano lūkesčiai ir kur visas nerimas dėl ateities. Tai buvo išties grandiozinė akimirka, kadangi supratau svarbiausią dalyką savo gyvenime –

visą laiką, turbūt net visą gyvenimą, buvau užsikasęs darbais, kuriuos reikia padaryti ir labai retai kada galvojau apie ką iš tiesų noriu padaryti. Reikia dirbti, reikia išsiplauti grindis, reikia išeiti į kiemą, reikia rašyti, reikia daryti, bet labai retai noriu daryti, kartais galbūt kažko nenoriu, tačiau visą kitą – reikia. Tokia disciplina man tapo kaip tam tikras savisaugos mechanizmas – darysiu tai, ką turiu padaryti ir tada nereikės būti su savimi, nebus laiko nerimui ir panikai. Tačiau neleidęs sau kartais daryti tai, ko išties noriu, kasiau sau tik dar gilesnę duobę – kiekvieną dieną jaučiausi įkalintas nesibaigiančiame savo susikurtų užduočių sąraše.

Vakar buvo ta diena, kai pirmą kartą gyvenime, taip labai nuoširdžiai pradėjau galvoti ko gi iš tikrųjų noriu – ne ko reikia, ne ko iš manęs kas nors tikisi, bet ko noriu pats. Išties nuostabi patirtis, kurios linkėčiau visiems.

Grįžtant prie metų keistumo galiu pasakyti, kad pernai metai buvo kaip kokia žaidimų aikštelė, kadangi per šiuos metus įvyko daug daugiau dalykų, kurie yra keisti (pagal mano asmeninę keistumo skalę): susituokėme su Meda (kuriai be galo esu ir liksiu dėkingas už jos kantrybę ir palaikymą mano savęs atradimo kelyje), ko pasėkoje pasikeitėme pavardes ir dabar esame Viskontai, po beveik metus svarstyto sprendimo išėjau iš darbo į niekur ir niekada nesijaučiau geriau profesine prasme, pasidariau porą ganėtinai random tatuiruočių, pradėjau ir mečiau hobius, netgi pradėjau įrašinėti vlogą, kurio galbūt nemesiu, prie mūsų šeimos prisijungė Dubė Kornelija Entropija, kuri privertė suprasti, kad vis tik turiu kažkokį tai tėvišką instinktą, bei numesti apie 6 kilogramus nuo dešimt-kartų-per-dieną laipiojimo aukštyn-žemyn, skaičiau daugiau nei bet kada, ieškojau įkvėpimo keistose vietose ir kartais jo atrasdavau.

Dar tikriausiai daug kas liko nepaminėta, tačiau dabar tai neatrodo taip svarbu, kadangi kitais metais norėčiau, labiau už viską, daryti daugiau ko noriu ir tai, ką reikia, nustumti į antrą planą. Manau, kad pagaliau nusipelniau to.

 

Vienas komentaras apie “Tuščia erdvė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.