Atsikeliu šeštą ryto, greitai pasirąžau, išgeriu stiklinę vandens, apsirengiu ir einu į kiemą, apeinam standartinį ratą aplink namą, sustojam ties skalda – ten gerai pavaikščioti, šuniukams stiprėja pirštų raumenys. Grįžtame, gaminu pusryčius, verdu kavą. Pusryčiaujame visa šeima, televizoriuje BBC World News praneša kas vyksta pasaulyje (spoiler alert: pasaulyje dažniausiai vyksta blogi dalykai). Palydime Medą iki autobuso stotelės, Dubė sukelia didžiulę dramą, nes mama kažkur išeina ir turbūt niekad nebegrįš; grįžtame namo, sėdu prie kompiuterio, peržiūriu darbo skelbimus, skaitau The Atlantic, rašau naujus ar atsakau senus darbinius laiškus, kurpiu mintis naujam blogo/vlogo įrašui.

Per kiek daugiau nei mėnesį su Dube stengiamės ją išmokyti bazinės impulsų kontrolės ir bazinio paklusnumo bei namų taisyklių, tačiau per šį laiką ji mane pamokė dviejų dalykų, kurių man labai trūko gyvenime: disciplinos ir kantrybės.

Nesakau, kad dabar esu kantrumo zen viršūnėje ar esu super organizuotas, tačiau galiu drąsiai teigti, kad matau didžiulę naudą to, kas iš pradžių atrodė kaip kančia – jaučiausi įkalintas savo namuose ir įspraustas į dienos plano rėmus – einam į kiemą kas 2 valandas, maistas tada, miegas tada, viskas žinoma, nebelieka laiko kūrybai. Tačiau dabar pradedu suprasti kad be disciplinos ir kantrybės nebus ir kūrybos. Jau prieš kurį laiką sakiau, kad svarbiausia – pradėti, nes motyvacija ateina dirbant, nes jei darai tai ir pasidaro, tik va be šių dviejų dedamųjų tas darymas ima ir pasibaigia, kadangi kartais privalai lipti per save, sėsti ir daryti, skaityti, rašyti – tiesiog taip, kad ir blogai, kad ir nenori, kad ir mieliau šiuo metu žiūrėtum dar vieną YouTube video ar skaitytum dar vieną sąrašą su juokingiausiais Twitterio įrašais apie istorinius įvykius.

Šis mėnesis su trupučiu man parodė kaip lengva yra nepastebėti laiko leidimo veltui – žiūrint penkioliktą atsitiktinio serialo su 85% atitikimu Netflix ar bandant užkariauti /Red Dead Redemption 2 pasaulį. Kaip lengva atsidaryti žaidimą telefone ar patikrinti koks puikus žmonių gyvenimas Facebook, peržiūrėti visas tobulas atostogų vietas Instagram stories bei tiesiog nepastebėti kur dingo dar dvi valandos. Iki šiol buvo tikrai sunku suvokti kiek laiko praleidžiu taip neproduktyviai. Galbūt iš dalies reikėjo kurį laiką tiesiog pabūti, tačiau dabar labiau už viską noriu išnaudoti tai, ką buvau priverstas kultivuoti – noriu susikurti savo rutiną, kuri išlaisvintų mano kūrybą ir įdarbintų mano geriausius įgūdžius. Noriu keltis anksti, pradėti rytą aktyviu pasivaikščiojimu, susidėlioti mintis, gerti kavą ir daryti. Tikrai nesiruošiu pasižadėti produktyvumą pakelti iki tam tikros procentinės išraiškos, tačiau šis man ganėtinai naujas laiko, kaip resurso, kurio kiekis yra ribotas, suvokimas man tikrai padės tapti geresniu žmogumi, galbūt net geresniu rašytoju. Ką galiu pasižadėti – tai ir toliau stebėti kur ir kaip leidžiu laiką bei pasispardyti užpakalį kai leidžiu sau per daug atsipalaiduoti; ar bent jau išjungti Netflix po antros serijos kažko, ką man turėtų pagal juos patikti.

Su Naujaisiais metais visus!