Devilstone jau ant dienų ir draugai manęs klausia ar važiuosiu. Pirmos mintys, suprantama, apie šunį – ar bus kam palikti? Juk Meda tą savaitgalį bus išvykusi. Antra mintis – transportas. Autobuso bilietas iki Anykščių ir atgal kainuoja 180 eurų, o tai yra nemažai kad ir kaip bepažiūrėsi. Nebent kažkaip nusigauti į Uteną, iš ten autobusas tiesiai į festivalį veža nemokamai, tik vėl klausimas ar norėsiu atgal trenktis tuo pačiu maršrutu. Jaučiuosi pasimetęs.

Pabundu 5:45 ir bandau suprasti kodėl sapno ekonomikoje autobusų bilietų kainos tokios išpūstos. Pasirenku apie tai negalvoti ir užmiegu dar giliau. Vėl pramerkiu akis 6:20 ir bandau nuspręsti ar tos papildomos minutės miego vertos dabar jau nutirpusios rankos. Vėl jaučiuosi pasimetęs, tik šįkart, tikriausiai, nebesapnuoju. Nors, tiesa pasakius, kartais bandau suprasti ar tikrai nesapnuoju, kadangi man labai lengva gyventi savo galvoje susikūrus fantaziją – labai nesunkiai įtikiu tuo, ką sukūriau – todėl esu geras melagis, mat niekad nesakau to, kuo netikiu, tik kartais sakau tai, kas išgalvota. Nelabai svarbu – sapnuoju ar ne – dabar laikas ryto rutinai. Kiemas, kava, perlinės kruopos su avokadais, morkomis, burokėliais ir šiek tiek fetos dėl riebumo. BBC World News sako, kad kažką kažkur nušovė, klausia žiūrovų kuri iš 800 Papua Naujosios Gvinėjos kalbų Jums labiausiai patinka ir parodo, kad pasirinkimas neturėti vaikų gali mažinti žmonių įtaką klimato kaitai – tokio argumento dar nebuvau sugalvojęs, genius.

Palydime Medą iki autobuso ir šįkart pasirenku ilgąjį grįžimo variantą – per Vingio parką. 9 ryto – kol Jūs dirbate ar bent jau apsimetate, kad dirbate – čia yra visiškai tuščia.

Pakeliui pavyko sutikti 2 žmones. Kartais pamirštu, kad gyvename viename geriausių miestų pasaulyje – čia turime mišką viduryje miesto, kuriame galima eiti pasidžiaugti vėl puikia žiema, turime virš 5000 prekybos centrų ir eismą, kuris užknisa tik pačius vilniečius. Vilniuje galime suvalgyti patį hipsteriškiausią burgerį su ranko darbo svogūnų džemu ir lydytų alpių sūriu arba užkimšti skrandį mikrobangėje pašildytu Kijevo kotletu šlapimu trenkiančioje aludėje, kur alaus kaina vis dar nurodyta litais ir kur vis dar negalioja įstatymai. Čia yra neribotos galimybės tiek overachieveriams, tiek bomžams.

Kol Jūs dirbate aš džiaugiuosi puriu sniegu ir grynu oru, galvodamas, kad šiuo metu nėra geresnės vietos ir laiko, nei čia ir dabar.

P.S.: visiems, kuriems patinka mane skaityti, primenu, kad galima prisijungti prie patronų čia. Rašyti nenustosiu, tačiau Jūsų palaikymas yra tikrai labai svarbus.