Beprasmybės džiaugsmas

Dar nespėjus pamiršti Kalėdų ir Naujųjų metų maratono, vis dar jaučiant žarnyno mikrofloros genocido padarinius, apsisprendus bent jau kurį laiką sveikiau maitintis bei atsakingiau vartoti alkoholį, reklamos internete jau primena apie artėjančią Valentino dieną. Iškart po to – dvi Valstybinės šventės, kurių proga vėl galime sulaukti kino šedevro, priversiančio išspausti tautinę ašarą pažadinus tikrąjį patriotą savyje. Suprantama, ašara bus butaforinė kaip ir pats filmas, kurio kūrėjai bus trumpam įvardinti šalies herojais, nors nei juose, nei jų kūrinyje nėra nieko herojiško – tik tai, kas dabar perkama, kuomet influenceriai pramoniniu mastu influencina kas yra balta, o kas – juoda. Ir šiukštu kvestionuoti moralinį status quo – gresia tapti didesniu visuomenės priešu nei A. Paleckis, kurį visi jau tikriausiai užmiršo. Nieko baisaus, visi būsime užmiršti.

Po šių švenčių pereisime prie Velykų, kurios yra iš esmės tos pačios Kalėdos su ta pačia balta mišraine, šaltiena ir silkėmis, tik pavasarį ir su kiaušiniais vietoje kūčiukų. Girtas ir lietingas Jonines seks Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, kuomet visi vėl pažadinsime patriotą savyje traukdami girtą Tautišką giesmę vieno iš penkių šimtų tūkstančių ežerų pakrantėje. Žolinė arba Švenčiausios Mergėlės Marijos ėmimo į dangų diena yra apskritai nesusipratimas, kuris bent trumpam privers susimąstyti apie egzistenciją savaitės viduryje besidžiaugiant nedarbo diena.

img_2888
Komunistinė apsirūkiusio Jezaus išmintis ant Rasų kapinių sienos. Vilniaus neįmanoma nemylėti.

Labai greitai po to keiksime naują studentų, kurie pirmosiomis rugsėjo mėnesio dalimis užims kelius ir barus, bangą. Gerai, kad trumpam – greitai baigsis tėvų pinigai ir teks sėsti ant Mivinos makaronų bei viešojo transporto. Lapkričio pirmąją turėtume aplankyti mirusiuosius, bet tuo pasirūpins kas nors iš giminių – mes esame per daug užsiėmę darbais, skubėjimu ir begaliniu noru pailsėti ir išsimiegoti; ypač šiame amžiuje, kai dirbame tokį įtemptą protinį darbą, kupiną streso – tikrai taip, mokslininkų jau seniai įrodyta, kad mūsų protėviai dirbę laukus gyveno daug kokybiškesnį gyvenimą su mažiau streso, nors ir per pusę trumpesnį. Arba tiesiog nuspręsime, kad mirties kultas – ne mums ir švęsime halloweeną kokiame nors buiteke su draugais, bet bent jau gražiai pasipuošę. Suprantama, po to skubėsime ruoštis Kalėdoms ir vėl Naujiesiems, vėl pakuosime dovanas ir dėliosime planus kaip aplankyti visus patiriant mažiausią riziką patekti į psichikos sveikatos stacionarą.

Kiekvieną savaitgalį apgulsime prekybos centrus, o atšilus orams – paplūdimius. Skųsimės menkais atlyginimais ir prasta ekonomine padėtimi turėdami po du automobilius šeimai, patirdami didžiulį stresą ieškant bent vienos laisvos vietos kur nors prie Nordikos, apsilankydami poroje muzikos festivalių, kelis kartus nuskridę kur nors netoli – kad ir iki Berlyno ar Romos – ir vėliau išvykę ilgesniam laikui į Bali pailsėti nuo civilizacijos vien tik tam, kad atrastume visus šlykščiausius civilizacijos pėdsakus – įskaitant girtus rusų turistus, įsigijusius package vacation – kadaise pasakiško grožio saloje.

Metų pabaigoje dėliosime taškus ant i ir bandysime žūtbūt rasti pozityvo savo griūvančioje karjeroje, atvėsusiuose santykiuose bei jau problema tampančiame alkoholio vartojime, kurį bandysime pateisinti socializacijos privalumais ir naujų nuostabių sielų atsiradime mūsų gyvenime. Sudarysime rezoliucijas kitiems metams, dauguma mūsų jas sulaužys nesulaukę Trijų Karalių ir toliau gyvensime kaip įprasta – mūsų mėlynas kaip apelsinas rutulys nubrėš dar vieną elipsę aplink žvaigždę ir džiaugsimės nugyvenę dar vienerius metus, kelias akimirkas tikėdami, kad dabar viskas bus kitaip – geriau.

Tai yra didžioji mūsų drama, amžina ironiška novelė: suteikiame prasmę tam tikroms dienoms, daiktams, aplinkybėms, darbams, tokiu būdu bandydami susikurti bent menkiausią tvarką, kadangi labai baisu yra suvokti, kad visatoje tos tvarkos apskritai nėra, kad mūsų egzistencija čia neturi prasmės ir kad nėra jokių išorinių aplinkybių kurios buvimą čia įprasmintų. Man dažnai sako, kad esu per daug nihilistiškas, kad tai yra labai depresuojantis požiūris – juk turi būti kažkoks kilnus mano egzistencijos tikslas, juk reikia tikėti, daugintis, laukti kas bus po mirties (vdrug pateksi į dangų ar dar kur nors, kur gyvensi amžinai). Tai yra pats pozityviausias ir labiausiai išlaisvinantis požiūris – atkertu visiems oponentams. Tik susitaikęs su chaosu aplink, su žinojimu, kad niekas manęs čia neinstaliavo turėdamas kilnesnį tikslą, kad viskas iš esmės neturi prasmės, aš esu visiškai laisvas susikurti savo tikslą, savo prasmę, kuri bus tokia, kokios aš noriu šiam akimirksniui žemėje, kurį vadiname gyvenimu. Tūkstančiai metų bandant parašyti gyvenimo taisykles bei instrukcijas tik įrodo, kad nėra universalaus taisyklių rinkinio, kuris garantuos gerą gyvenimą ir kokybišką mirtį bei kad ir kas bebūtų po to, todėl vietoj beprasmiško bandymo sekti viena iš begalės doktrinų rinkoje renkuosi susikurti savąjį – custom-tailored – gyvenimo kelią, kurio pagrindas bus mano asmeninės vertybės ir principai. Pažadu, kad mylėsiu Jus visus net jei ir nesutiksite su manimi ar pasirinksite jau parašytą taisyklių rinkinį; deja, tik tol, kol gerbsite mane.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.