Pasislėpęs po keliais sluoksniais išėjau į vakarinį rajoną. Betoninės brutalizmo džiunglės, kuriose susilieja sena ir nauja – blokinės chruščiovkės iš 7-ojo dešimtmečio, leidžiančios šilumą greičiau, nei rėtis vandenį ir visiškai nauji A energijos klasės daugiaaukščiai, aptverti tvora, kuri turėtų apsaugoti nuo kitų. Saugumo iliuzija – tam tikra oazė Vilniaus favelose. Kitoje gatvės pusėje šviečia vis dar Kalėdinė Maxima, užstojanti dalį Vilniaus televizijos bokšto, kuris irgi neatsilieka šventinio puošnumo varžybose.

Mano žieminė striukė sukietėjo nuo šalčio, iš po dviejų kapišonų retkarčiais išslenka šilto oro gūsis. Vienintelės kūno vietos, artimai santykiaujančios su šalčiu yra menka veido dalis bei rankos. Nežinau kodėl, bet pirštinės man yra paskutinio prioriteto drabužis; nors visada porą saugau kišenėse – užsidėti jas atrodo per didelis nepatogumas. Ironiška, kaip nesaugau to, kas galimai yra brangiausios mano galūnės. Be rankų netekčiau viso to, kas mane daro žmogumi – net negalėčiau naudoti pagrindinio savo įrankio – plunksnos. Galėčiau diktuoti žodžius kokiai nors aplikacijai ir ji už mane juos paverstų tekstu, tačiau tai būtų visiškai ne tas pats. Dalis rašymo malonumo man visada buvo pats fizinis procesas – dėl to vis dar turiu ir naudoju rašalinį parkerį, dėl to dievinu preciziškai spaudžiamų MacBook klavišų simfoniją.

Mintys apie rašymo teikiamą malonumą nepriverčia užsidėti pirštinių, vietoje to pasuku kiek kitu keliu, nei einame paprastai ir stebiu betoninius labirintus. Kadaise Krasnucha buvo vienas nesaugiausių rajonų mieste, dabar gentrifikacija lėtai bet užtikrintai apgaubia ir šį rajoną. Į betoninius butus kiauromis sienomis kraustosi jaunos šeimos; dauguma senbūvių yra garbaus amžiaus senjorai.

Užtenka bet kurią dieną išeiti į kiemą pasižvalgyti, toli ieškoti nereikės – sutiksite krūvą žmonių su vežimėliais ir vieną kitą greitosios pagalbos automobilį. Kol kas rekordinis skaičius – trys greitosios pagalbos automobiliai vienu metu. Vienintelis dalykas, ko trūksta iki Krasnuchos pervadinimo hipsteriniu rajonu yra atrisan kavinės, 38 valandas rūkomo BBQ gastropub ar mažų daryklų pilstomo alaus baras, atidarytas kieno nors bute, pirmame aukšte, su atskiru įėjimu per balkoną, vien tik tam, kad dar labiau sustiprinti tą seno-naujo rajono dichotomiją. Devyniasdešimtieji du tūkstančiai devynioliktaisiais – trending now. Kol kas čia galima rasti tik pirmuose aukštuose įkurtas mažas parduotuves, parduodančias vaisius, žuvį, laikrodžių taisymo paslaugas, kirpėjas su 12 metų patirtimi, alkoholį parduotuvėje, kuri visais įmanomais būdais bando neatrodyti kaip alkoholio parduotuvė ar tatuiruotes visiškai šalia priklausomybės ligų centro, ant kuriuo jau ne vienerius metus išpaišytas Dharma initiative logotipas. Šiandien Krasnucha yra proto-hipsterių rajonas, čia gyventi keliasi tie, kurie nustato toną – trendsetteriai.

Kartais negali nesižavėti aplink gyvenančių čiabuvių ekonomija. Iki šiol prie konteinerio rasdavome veidrodžių, kėdžių ar kitų dalykų, kuriuos pasiimdavo tie, kam reikia – tam tikri daiktų mainai – duodi vieną, gauni vieną. Arba neduodi nei vieno, pasiimi kiek nori. Dabar šuo atkasė dar vieną ekonomijos aspektą – ant žemės pilna kaulų – vištienos, kiaulienos, jautienos, kokių tik nori. Neskaičiavau tiksliai, tačiau numanau, kad apie trečdalį laiko vedžiojant šunį užsiimu Sizifo darbu – traukiu kaulus iš nasrų ir numetu kur nors toliau, kad kitą kartą pamiršęs kur numečiau vėl traukčiau kaulus iš nasrų. Kiti gyventojai dar išradingesni – pakrūmėse išpila nesuvalgytus troškinius ar kitus patiekalus, maž benamiai gyvūnai suvalgys. Problema ta, kad benamių gyvūnų ar, tame tarpe, žmonių, čia nė kvapo. Tačiau naminiams gyvūnams tai yra tikras pažinimo džiaugsmas. Niekada nežinai kokį kaulą išsikasi iš po 30 centimetrų sniego.

Verta paminėti ir vietinių požiūrį į ekologiją – dar niekur nemačiau taip uoliai rūšiuojančių kaimynų. Kai VSA ištuština rūšiavimo konteinerius, yra lygiai 24 minučių langas kol gali spėti sutalpinti savo plastiką, popierių, metalą ar stiklą. Nespėję laimės dar poros-trejeto savaičių atliekų saugojimo namie bilietą.

Niekas taip neparodo amžių atskirties kaip vietinis prekybos taškas. Savanorių prospekto Maxima vienareikšmiškai yra geriausias tyrimų objektas. Tik čia beveik lygiomis dalimis plotą dalinasi bene paskutinį kartą besilankantys senjorai su nepilnamečiais, kurie bando kokiu nors būdu prasmukti amžiaus face control su vienu kitu butelaičio tauriojo. Visi, kurie nepatenka į šiuos amžiaus rėžius, yra tik mažuma – pilki, nematomi darbo žmonės.

Rankos jau beveik nušalo, todėl pasukame link namų. Laikas grįžti į savo betoninį seifą šarvuotomis durimis, išsivirti arbatos ir paklausyti kaimynų televizoriaus.