Turiu pripažinti, kad šaltis man visada patiko labiau, nei karštis. Dažniausiai esant šalčiui gali apsirengti daugiau sluoksnių ar išgerti arbatos ir greitai sušilsi; ką jau kalbėti jei kur nors Čekoslovakijos kalnuose išgersi Tuzemsky Um – iškart gali nusimesti porą sluoksnių – galbūt netgi pavyks nuo kalno nusileisti rogėse, kurias tempia slidininkas.

Šiandien kieme šalta – šiandien laužo kaulus. Prieš gerą savaitę kaulų nelaužė, jauteisi beveik šiltai, tik galėjai rankas nušalti. Duše atsisukęs šaltą vandenį pajauti dar kitokį šalčio pojūtį. Neseniai skaičiavau skirtingus šalčius, mano kūnas jaučia daug daugiau šalčių nei karščių.

Yra tas šaltis, kuris laužo kaulus – kai būna apie nulį ir daug drėgmės. Kai gali rengtis sluoksnį ant sluoksnio, bet kažkaip vis tiek yra per šalta. Kai nori kuo greičiau grįžti į šilumą ir ilgai iš ten neišeiti. Šiandien viena tokių dienų – tai tikriausiai pats nemaloniausias šaltis.

Tada yra tas šaltis, kai nesupranti ar tikrai šalta. Termometras rodo kokius -13. Paprastai lauke žmonės tokiu oru atsiduria adekvačiai apsirengę, tačiau galėtum pagalvoti, kad yra visiškai nešalta. Nebent pamiršai pirštines, tada šaltis tikrai labai greitai nubučiuos rankas, gal būt taip smarkiai, kad žiedai nuo pirštų pradės kristi.

Dar yra tas vasaros rytmečio šaltis, kuomet liepos viduryje išeini į lauką su marškinėliais, galbūt pasiimi švarką užsimesti ant viršaus, nors žinai, kad vėliau gailėsiesi – danguje nė debesies ir labai greitai marškinėlių bus per daug, ką jau kalbėti apie švarką. Išeini laukan – galbūt keliauji į darbą, gal prisiminei, kad vasarą geriausias metas pradėti sportuoti, o galbūt esi tame etape, kai iš paskutinio baro išeini 6 ryto ir bandai surasti kelią namo. Lyg ir vasaros vidurys, lyg ir karšta vasara šiemet pasitaikė, bet vis tiek negali nesijausti neadekvačiai apsirengęs – odą išberia šiurpas, jauti nedidelį drebuliuką, o negana to, užkūręs automobilį pajauti dar vieną šalčiausio pasaulyje oro gūsį iš per naktį atvėsusios vėdinimo sistemos – tiesiai į tavo ir taip šalčio įtemptą veidą.

Jei kada nors prausėtės šiltame duše ir staiga atsukote vien tik šaltą vandenį, arba – dar geriau – jei po pirties įšokote į sniegą ar, visiškai ekstremaliais atvejais, į eketę kokiame nors tvenkinyje, pajausite beveik deginantį šaltį, kuris užima kvapą bei kūną subado mažomis, veik akupūnktūrinėmis, adatėlėmis. Kelioms akimirkoms gali pasijusti lyg nudegintas ir kartais į realybę sugrąžina tik keistas spaudimas krūtinės srityje – tai Jūsų speneliai, virstantys į deimantinius rėžtukus, primena apie save.

Dar man sakė, kad yra tas šalčio jausmas kai prisimyži į kelnes ir palauki kol atvės, tačiau negaliu pakomentuoti šito. Nuo pat gimimo gamtinius reikalus darau ten, kur priklauso – į pampersą arba, blogiausiu atveju, prie prezidentūros.

Čia buvo išvardinti dažniausiai pasitaikantys šalčiai (+vienas šaltis ant šmaikšto), tačiau tai toli gražu nėra viskas. Dar visada galime įskaičiuoti tą jausmą, kai karštą vasaros dieną dantis gelia pirmas ledų kąsnis, kai vidury nakties susapnavus mokyklos laikus išpila šaltas prakaitas ir pabundi beveik gličioje lovoje, kai pasemi šaukštą taip lauktos sriubos vien tik tam, kad šią išspjautum atgal į lėkštę – niekas nemėgsta atšalusių barščių (tačiau visi dievina šaltibarščius). Žinoma, bent kartą gyvenime visiems yra tekę patirti tą visą smelkiantį šaltį kai pagauni savo ex ledine širdimi žvilgsnį. Arba kai dėl kažkokių priežasčių tavo ir Artūro Skardžiaus žvilgsniai susikerta bei lieki dvejoti – ar jis išties yra viso labo vaiduoklis, likęs labai nesėkmingai gąsdinti gyvųjų, ar vis tik tai yra pirmasis pilnai suaugęs ir kalbantis žmogus be smegenų. Mokslas to niekada nesupras.