Praeitą savaitgalį teko garbė apsilankyti sodyboje, kurioje paskutinį kartą buvome prieš pusantrų metų. Po to apsilankymo gimė įrašas Atskirtis – iš esmės apie… na, kaip ir aišku apie ką. Atvykus ten, pasitiko toks pavasarinis apokaliptinis vaizdas: gamta dar pavargus žiemos, visa pilkšva ir niūri – niekaip nesulaukia pavasario – kuris, kaip tyčia, tai čia, tai ten – truputį pašildo, tada sugrįžta į žiemą. Šis nesibaigiantis šilta – šalta ciklas be galo primena santuoką: du žmonės, kurie negali apsispręsti ką valgys vakarienei, kol vienas iš jų numiršta ir sulaužo tą ciklą. Tik priešingai nei santuokoje, norisi, kad gamta kuo greičiau apsispręstų, pasirinktų vieną nuotaiką ir nutrauktų šitą linksmųjų kalnelių ciklą.

Gyvenant toliau nuo civilizacijos (kiek ironiška taip sakyti, kai esi Lietuvoje, kur iš tikrųjų nėra vietos “toliau” nuo civilizacijos – kur tik žengsi visur bus bent koks civilizacijos pėdsakas), kur nėra 4G ir negali kas penkiolika minučių įsijungti pasižiūrėti kas vyksta Facebooke, atsiranda minčių. Ir, cituotant XXI amžiaus klasikę Rasą Juknevičienę “mintys kyla įvairios”.

Pirmoji mintis – labai nesiplečiant – yra apie komunizmą, kadangi ta vieta yra nuostabi erdvė pastatyti komuną, kur nedidelė bendruomenė galėtų gyventi iš tų išteklių, kuriuos bendromis pastangomis išgauna patys. Išties, jei skaitysime, kad komunizmo idėja yra darbo įrankių priklausymas patiems darbininkams, o ne kažkokiems tai kapitalistiniams overlordams, kurie nenori nieko kito, kaip tik nuvaryti vargšą proletarą į kapus bei kuriems nerūpi niekas kitas kaip tik pelnas, tada visai būtų XXI amžių paskelbti komunizmo amžiumi. Dabar mes gyvename žinių pasaulyje, kuriame darbo įrankis yra žmonių sukauptos žinios, kurias panaudojus galima sukurti vertę. Iš esmės kiekvienas mūsų potencialiai yra savo paties darbo įrankių savininkas – ir tai, ponios ir ponai, visai galėtų būti kapitalizmo šydu užmaskuotas komunizmas. Galima dabar wannabe komunistams pranešti, kad grandines anie jau nusimetė, dabar laikas dirbti, o ne skųstis.

Tačiau ši mintis tokia labiau for fun – palinksminti protą, kad nesustabarėtų. Kita mintis buvo kiek artimesnė realijoms. Visai gali būti, kad rytoj ryte atsikelsime kitame Vilniuje – tame, kuriame Zuokas yra išrinktas į mero postą. Tikriausiai tai nebūtų pasaulio pabaiga, kaip kad implikuoja šio įrašo nuotrauka – nujaučiu, kad Vilnius per naktį netaps tokiu savotiškai sexy post-apocalyptic stalker zone (na, išskyrus Šanchajų kuris nepriklausomai nuo mero atrodo ir, turbūt, dar ilgai bus postapokaliptinė). Tačiau aš nenorėčiau atsibusti tame Vilniuje, kuriame meras yra Zuokas. Iš vienos pusės dėl to, kad Zuokas yra prisidaręs maklių per gyvenimą. Sutinku, kad nėra amžinų bausmių ir galima savo kaltę išpirkti, tačiau būti teistam ir vis tiek eiti į mero postą nėra visiškai adekvatu. Galbūt savo kaltę jau išpirkai, bet kažkaip apsiribok nuo valdžios postų, prisiimk atsakomybę, kad gal esi iš tikrųjų grybas politikoje ir kad įvaizdis yra sugadintas – juk nenori jauniems žmonėms rodyti tokio pavyzdžio, kurio moralas yra “banditai gauna viską, ko nori, visada, kai to nori”. Kita vertus, adekvatumas nebuvo Zuoko stiprioji pusė.

Iš kitos pusės nenorėčiau, kad Zuokas taptų merų dėl to, kad šiuo metu Vilniaus administracija turi tikrai gerą direktorių, kuris yra hands-on Povilas Poderskis. Jo direktoriavimo metu Vilnius tapo skaidresnis, yra aiškiau kas vyksta aplink. Taip, buvo (kartais vis dar yra) nesmagu dėl šiukšlių skandalo, tačiau kas savaitę skaitant ataskaitas, kas buvo nuveikta, pagaliau atsiranda pojūtis, kad darbai juda ir dalykai yra padaromi. Mano didžiausia baimė naujajame Vilniuje yra ta, kad Zuoko burmistravimo metu Poderskis būtų pakeistas į ką nors kitą – labiau spindintį pozityvą fainą žmogeliuką su vizijom – su daug vizijų. Tada kiltų reali grėsmė Vilniui vėl įkristi į stagnaciją. Nors galbūt tas fainas spindintis žmogeliukas įkeltų blockchainą į cloudą. Tada turėtume stagnuojantį miestą su blockchainu cloude – niekam neaišku kas tai ir kodėl, tačiau skamba gerai ir yra vizionieriška.

Nenoriu atsikelti tokiame Vilniuje, tačiau šią akimirką nebelieka nieko kito, kaip tik laukti ir tikėtis geriausio – mero, kuris, cituojant vieną senjorę, aktyviai komentuojančią internetuose, “sugadino viską tu tais gėjais”.