Sustoję laike

Per Velykas apsistojome Palangoje, Airbnb bute. Butas – naujos statybos daugiaaukštyje, netoli autobusų stoties ir, kaip visada, visai prie pat jūros. Ne tai, kad jūros artumas mums yra labai svarbu komponentas, ypač balandžio viduryje. Ir šiaip, ne ilsėtis ten važiavome – dabar jau esu kaip ir pusiau iš Palangos – reikia gimines aplankyti. Butas tvarkingas ir jaukus, tikrai daug geriau atrodantis, nei vaizduojama nuotraukose (mano patirtyje – itin retas atvejis), nors ir mūsų poreikiai ne tokie dideli – vieta miegui, dušas, gal koks šaldytuvas, draugiškas gyvūnams ir tiek, vis tik ne bute leisti laiko atvažiavome.

Iš vienos pusės džiaugiausi, kad Palanga plečiasi – naujas namas pastatytas vietoje, kur anksčiau buvo kažkoks laukas, galbūt šiek tiek pelkės ir, matomai, sąvartynas – tą aiškiai bylojo visos šiukšlės ir plastikiniai maišai, besivoliojantys vienas kitas žingsnis už naujai pastatyto namo. Iš kitos pusės – ir gan paradoksaliai – tai buvo tikra kelionė laiko mašina.

Kaimynai šventė Velykas kaip priklauso – su užstalės dainomis, trijų aukštų tostais bei širdies ritmo stimuliatoriais. Ironiška, tačiau naujojo namo pirmajame aukšte puikiai girdėjosi kas vyksta beveik priešingos namo pusės antrajame aukšte. Žinoma, dalis kaltės krenta atviriems langams bei kasdien degraduojančiam šventusiųjų girdėjimui, tačiau nereikėtų nuvertinti ir chaltūros įtakos moderniai statybai.

Jau sutemus išėjau paskutinį kartą į kiemą – išvesti šunį ir įkvėpti gryno oro. Didžiai mano nuostabai – šventinio buto langai buvo labai patogiai pozicionuoti namo priekyje ir galėjau gan gerai įsižiūrėti į vieną didžiausių salionų nepriklausomoje Lietuvoje, kadangi be moderacijos, vakarėlių liūtai nelabai tikėjo ir privatumu.

Salionas tesėsi per keturis didžiulius langus, užstalėse sėdėjo visa giminė. Įžiūrėti žmonės buvo gan sudėtinga dėl savaime suprantamų aukščio skirtumo priežasčių, tačiau buto dekoras matėsi puikiai ir tai buvo įspūdinga. Dieninės užuolaidos su nėriniuotu blynu viduryje, didžiulis sieninis laikrodis su švytuokle, mažų nuotraukų koliažas ant sienos ir visos pasaulio smulkmenos ant spintelių. Šie žmonės gyveno ne sovietmečio nostalgijos nuotaikomis, o pačiame sovietmetyje, kuris kažkokiu būdu pateko į 2019 – neabejotinai jiems to net nepastebėjus. Tai yra žmonių grupė, kurie įšalo laike – per kelis dešimtmečius, net apsigyvenus naujame bute, nepasikeitė nei jų pomėgiai buto dizainui, nei, tikriausiai, jų nuomonė bet kuriais visatos klausimais.

Ir tik po kelių dienų, kažkur ties Kryžkalniu, stovėdamas prie automagistralės ir skaičiuodamas pro šalį skrendančius automobilius susimąsčiau apie tai, kad ši mano patirtis neabejotinai nėra vienetinis atvejis. Skubantys automobiliai puikiai atstojo nesustojančio laiko simbolį: vienas, du, keturi, dvidešimt penki. Šast, šast, jau du šimtai kem trys. Galvoje trisdešimt kartų pasikeitė naratyvas, pasidariau penkias išvadas, spėjau kiek pasenti ir bent kelis nanometrus paaugo barzdos plaukai. Per ilgesnį laiką keičiausi pats, keitėsi aplinka, draugai, pažįstami, viršininkai, darbovietės, ekonomika, politika, drabužių mados, vis daugiau privatumo savanoriškai atiduodavom socialiniams tinklams, gimė ir mirė žmonės – tiek artimieji, tiek visiškai nepažįstami visai kitame pasaulio krašte. Ir štai yra žmonių grupė, kurie yra pasiekę galutinį dvasingumo lygmenį – aukščiausią dieviškumo lygį.

Tai žmonės, kurie nusprendė visu tuo nesirūpinti: kažkuriuo metu tiesiog nustojo ieškoti atsakymų, rūpintis išore, galvoti apie prasmę, evoliucionuoti. Jie tiesiog egzistuoja, jie yra nedalūs laike ir nepaveikiami išorinių veiksnių. Jiems yra dzin – kas savotiškai yra labai arti zen, atėmus visą mindfulness elementą – jiems nerūpi valdžiažmogiai, oras lauke, NATO ar ES, nerūpi kas vyksta Britanijoje ar kas bus kitas Lietuvos prezidentas. Jiems rūpi kelis kartus metuose pavalgyti baltos mišrainės, užgeriant baltąja, padainuoti dainas iš 1936-ųjų bei pasijuokti iš Petro, kuris ir vėl užsnūdo mišrainėje.

Tame tikrai nėra nieko blogo – tai savotiškai žavu. Gal net pavydu. Štai aš skaičiuoju automobilius, gliaudau esmė ir bandau suprasti kas esu. O jiems tokie dalykai yra nei šilta, nei šalta kategorijoje. Jie yra laimingi čia ir dabar – 1976-aisiais. Aš irgi kartais noriu būti laimingesnis ir pradedu manyti, kad galbūt per daug giliai apie tai galvoju.