Bandos individualizmas

Prezidento rinkimų dieną apėmė tokia nyki nuotaika. Ne taip seniai mano tėvai kovojo už nepriklausmybę – iš esmės nepriklausomybę nuo tirono, nuo tokios represinės valdžios, kuri nurodo ką daryti, kur dirbti, ko klausytis, kaip galvoti ir, turbūt, kur kas blogiau – kaip negalvoti. Tėvai kovojo už tai, kad turėtume galimybę būti savimi. Kad galėtume klysti, būti teisūs, kad galėtume rinktis. Tų kovų manifestacijai – Lietuvos nepriklausomybei – kitais metais sukaks 30 metų.

Mano aplinkoje daugiausiai žmonių yra gimę prieš pat nepriklausomybę arba iškart po to – realiai visų millenialsų pradžia, jei skaičiuosim nuo 1985 metų. Žiūrint į aplinką, socialinius tinklus ir šiaip, bendraujant su žmonėmis niekaip neapleidžia liūdna mintis, kad mes nesugebame būti nepriklausomi. Žinoma, nebėra kažkokios tai centrinės valdžios, kuri nurodo ką galima ir ko negalima, bet tą vaidmenį puikiai perėmė daugumos nuomonė, tam tikras peer pressure. Paauglystėje buvo populiarūs treningai – Kauno vaikinai turėjo naminius, išeiginius ir kitokius treningus. Neturėti treningų buvo gan prasta išeitis – neturėdamas treningų statydavai save į absoliučią mažumą ir būdavai ne tik nepriimamas į rimtų kentų klubą, bet ir apskritai rizikuodavai būti nurašomas kaip kažkoks tai atsiskyrėlis. Jei treningus pakeisdavai į plačius džinsus ar šiaip kokius nelabai visuomenėje įprastus drabužius – rizikuodavai savo sveikata. Tais laikais būdavo visiškai priimtina gatvėje sumušti kitaip atrodančius.

Fast forward to 2019 – niekas per daug nepasikeitė. Vis dar turime tam tikras paradigmas, kurių šiukštu atsisakyti, kitaip būsi nesuprastas. Čia, aišku, gali kilti klausimas “na ir kas, juk kaip nori – taip gyveni, jei nenori pritapti prie visuomenės – tai kovok už savo vertybes”, tačiau ne viskas taip paprasta. Yra pakankamai sunku išreikšti savo nepopuliarią nuomonę visuomenėje, kur už nepopuliarią nuomonę rizikuoji būti sumuštas – šįkart galbūt ne kumščiais, tačiau bent jau visais įmanomais epitetais internetinėje erdvėje – drąsiai. Ir tas suvarymas komentarais gali būti tiek pat žlugdantis kiek lūžęs žandikaulis (jei ne labiau). Būtent todėl žmonės nėra linkę išsiskirti ir naudotis savo nepriklausomybe. Būtent todėl šiandien turi būti, bent jau ant popieriaus: dešinysis, patriotiškas, anti-rusiškas, kapitalistas. Taip pat pageidautina, kad turėtum nuosavą butą ir žvilgantį lizinginį automobilį; kelis kartus metuose keliautum atostogų – geriausiai kuo toliau nuo Lietuvos. Rašydamas – šiukštu nevartotum anglicizmų – iškart pasidaro šlykštu ir neskanu skaityti.

eilė
Nebūti eilėje lietuviams yra labai sunku. Eilė suteikia saugumo jausmą, nes kažką darai teisingai – taip, kaip tai daro kiti (nuotraukos autorius P. Stravinskas, pasiskolinta gavus sutikimą).

Dar – labai svarbu balsuoti: nebūtinai už kandidatą, kurį išsirinkai po ilgų analizių ir debatų – tai už tave padaro krūva influencerių, kurie pasakys, kuris kandidatas yra cool ir vertas tavo balso. Balsuojant labai svarbu laukti ilgoje eilėje prie Vilniaus miesto savivaldybės ir užfiksuoti tai socialiniuose tinkluose, nors Vilniaus rajono savivaldybė tuo metu būna pustuštė ir šiaip rinkimų dieną galima balsuoti artimiausioje apylinkėje, jei, tarkime, esi kur nors savo senelių vienkiemyje. Bet geriau yra stovėti eilėje, nes taip daro visi – tiesiog nesinori per daug išsiskirti.

 

Žinau, kad yra žmonių už mano socialinio burbulo ribos, tačiau tie žmonės gyvena savo paniatkėse, iš kurių nevalia išlipti: vienos paniatkės yra turėti kiečiausią automašiną, nes tada parodysi, kaip gerai moki suktis, kitiems yra svarbu neigti skiepų naudą, nes neseniai tavo atrastoje grupėje savamoksliai specialistai atrado alternatyvių tiesos šaltinių ir dabar visi praktikuoja neskiepą. Pritapti prie savo grupės yra mūsų tautos kraujyje. Mes nesugebame būti individualistai, nors ant popieriaus demonstruojamės esą didžiausi ir laisviausi individai pasaulyje. Tik tol, kol tas individualumas sutampa su bandos individualumu.

Ir su šiais žmonėmis dažniausiai nėra galimybes diskutuoti, nes jų tiesa yra paremta bandos tiesa – juk Petras ir Lina lygiai taip pat daro, todėl visos kitos nuomonės nėra validžios. Bandyti kalbėti apie tai, kad galbūt populiarusis bandos kandidatas nėra geriausias ir galbūt tavo turima nuomonė išties nėra tavo, o viso labo kolektyvinė aplinkos nuomonė, sukurta propagandos, yra visiškai bergždžias reikalas – iškart būsi išvadintas įvairiais epitetais, nurašytas prie vatnikų, antivalstybinių veikėjų ir taip toliau. Tas galioja visose grupėse, ir debatus su šiais žmonėmis galima puikiai apibūdinti Amazon komentaro autoriaus Scott D. Weitzenhoffer (kiek keista cituoti knygos peržiūros komentarą, bet ko nepadarysi dėl savo 15 minučių šlovės) citata:

Debating X on the topic of Y is rather like trying to play chess with a pigeon — it knocks the pieces over, craps on the board, and flies back to its flock to claim victory.

Pakeiskite žodį X norimos žmonių grupės pavadinimu ir Y atitinkama tema ir turėsite sėkmingą formulę kiekvienam debatui apibūdinti.

30 metų – tai visai nedaug, kaip sakoma toje dainoje (ne visai taip, bet tikiu – suprantate ką noriu pasakyti). Ir aš naiviai tikiuosi, kad su laiku tik labiau išmoksime priimti kitokią išvaizdą, nuomonę ir pasirinkimą ir nepulti į agresyvų prieštaravimą tik todėl, kad nenorime išsiskirti iš savosios grupės.

Vienas komentaras apie “Bandos individualizmas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.