Demokratijos šventės pabaiga

Sekmadienį baigėsi Lietuvos prezidento rinkimai, šįkart vykę vienu metu su Europos Parlamento rinkimais. Šiais metais visą demokratijos šventę stebėjau iš šono, vengdamas internetinių diskusijų su nepažįstamaisiais, kiekvienam bandant įrodyti savo vienintelę, objektyvią ir nekintamą tiesą. Tiesa pasakius tai yra labai gera patirtis, sutaupiusi nemažai laiko bei, dar svarbiau, išsaugojusi nemažai pilkųjų ląstelių.

Pradėkime nuo prezidento rinkimų. Šiemet jie buvo labiau panašūs į dievo rinkimus, kadangi diskusijose buvo labai dažnai metamos kortos, kuriomis prezidentas apskritai niekada nežaidžia. Lietuvoje prezidentai paprastai vaikų neatiminėja, pensijų nedalina ir šiaip nelabai ką su vidaus politika turi, išskyrus teisę vetuoti sprendimus, paleisti seimą ir dar gali kartais vieną kitą ministrą į anglų kalbos egzaminą pakviesti. Dar prezidentas, kaip kariuomenės vadas, gali paskelbti komendanto valandą ar tai paspausti raudoną atominių raketų paleidimo mygtuką, jei toks būtų mūsuose. O daugiau tai prezidento darbas yra toks labiau eksportinis – diplomatiškai matuotis su kitais pasaulio lyderiais. Bet tai nebuvo esmė šių rinkimų kontekste, kadangi socialiniuose tinkluose viskas skilo į dvi stovyklas – Ingridos ir Gitano. Skvernelio palaikytojai nelabai internetuose reiškiasi, išskyrus vieną kitą jovaišą, tai juos galima kaip ir pamiršti, bet bendrai paėmus nei viena stovykla labai nesiskyrė nuo kitų. Stovyklose gyvenantys nesistengė pagrįsti savo pasirinkimų tiek, kiek stengėsi apdergti kitus kandidatus ir jų rinkėjus, todėl Lietuvoje tikrai ilgą laiką nevyko nieko kito, kaip tik labai gilios diskusijos apie tai kaip prezidentė atims vaikus ir šiaip, yra boba, o prezidentas yra sukčius, apeidinėjęs įstatymus ir šiaip yra negražus (aut. past. – Gitanas Nausėda yra objektyviai negražus, nepatrauklus vyras ir tai yra faktas. Ne tai, kad Ingrida Šimonytė yra graži – tiesiog jos išvaizda nebuvo labai plačiai naudojamas argumentas).

Tai buvo didžioji pilstymosi šūdais šventė – viskas taip nuvalkiota ir girdėta, kad net nuobodu. Dauguma tų pačių argumentų visiškai klišiniai, kažkur girdėti, labai asmeniški, ne visai apie kandidatų kompetencijas. Labiausiai trūko dviejų dalykų: argumentų už kandidatus – čia dažniausiai būdavo kažkoks kompiuterio gedimas ir žmonės tiesiog pasimesdavo paklausti kodėl būtent šis kandidatas yra tinkamas. Kaip tai kodėl? Todėl, kad kitas – netinkamas. Juk balsuojam prieš, ar ne? Antrasis dalykas, kurio trūko – tai bent vieno kandidato, kuris nebūtų vidutinybė. Nei vienas iš kandidatų nepasiūlė pastatyti gigantiškos sienos ties Baltarusija ir Kaliningrado sritimi, kad imigrantai nepavogtų mūsų darbų ir mūsų žmonų, nei vienas nepasiūlė universalių bazinių pajamų arba priimti visus imigrantus, nes darbo jėgos trūksta jau šiandien. Tiesiog, visi stengiasi neišsišokti, būti savo vietoje. Šimonytė, kuri palaiko žmogaus teises, iš esmės šiuose rinkimuose buvo radikali leftistinė kandidatė. Tai nebuvo linksmi rinkimai. Galbūt sakysite, kad rinkimai yra rimtas dalykas, tačiau aš nuoširdžiai manau, kad mums – Lietuvos piliečiams – rimtumų per istoriją užteko. Reikia bent kada nepabijoti išeiti iš tos komforto zonos ir nebijoti būti ne vidutiniu. Nors, tikiu, savo gyvenime to nepamatysiu. Per daug giliai mūsuose tas fundamentinis noras būt savo vietoj.

Po rinkimų didysis feisbuko burbulas taip ir liko nesupratęs kaip čia išrinko kitą kandidatą, gi visi Ingridą palaikė. Kiti net pasiskelbė apie tai, kad išrinktas prezidentas nėra jų prezidentas – su tuo ir sveikinu, Jūsų nuomonė šiuo klausimu yra labai svarbi, į ją būtinai atsižvelgsime, nes demokratija būtent taip ir veikia.

Europos Parlamento rinkimai buvo apskritai tokia terra incognita. Nelabai kas apie juos kalbėjo, dar mažiau kas reklamavosi. Jei creepy visą matantį Nausėdą ar Ingridos dantų tarpą galėjai pamatyti daugmaž visur, tai potencialūs Europos parlamentarai šmėsteldavo tik šen bei ten. Sąrašai tokie liūdnokoki, labiau PR’iniai. Štai konservai įsimetė Mažyli, nes deklaracija. Valstiečiai Marčiulionį, nes krepšinis ir, šiaip, žmonės turi teisę žinoti apie ateivius. Tik Marčiulionis savo rinkėjams parodė birką ir atidavė mandatą vieninteliam žmogui Lietuvoje, kuriam net ir po trečio karto nedašunta. Jei būčiau Marčiulionio rinkėjas išties būtų neskanu, kadangi dabar neturėčiau kas mane atstovaus ateivių konspiracijos, plokščios žemės ir sveikatingumo klausimais. Pas Radžvilą buvo Jurga Lago, kurioje yra dalis menininkės, dalis daugiavaikės mamos ir dalis neapykantos viskam, kas nesutinka su jos nuomone.

elections-1496436_960_720
Kiekvienas balsas – svarbus.

Apskritai, pats Radžvilo sąrašas buvo apie nieką – niekas valstybės neatėmė, tai kaip ir nėra iš ko jos susigrąžinti. Nebent skaitysime, kad valstybę atėmė Europos Sąjunga ir kažkaip tai reikia dabar ją susigrąžinti iš vidaus. Turbūt ne man suprasti. Dar kažkoks Guoga aria už visus, nors nėra nei vieno piliečio Lietuvos Respublikoje, kuriam jis buvo per visą savo gyvavimo trukmę sudaręs įspūdį, kad jis aria. Liberalai… Kažkas už juos balsavo ir tai yra didžioji mistika apskritai. Matomai Lietuvoje žmonėms įvaizdis tikrai nėra viskas, kaip ir troškulys pinigams nėra viskas. Net nežinau kas yra viskas. Galbūt visko nėra apskritai. Maldeikienės traukinys yra vienintelis tikrai pro-ES sąrašas ir, kaip sakė mano žmona – Maldeikienė yra savotiškai anti-establišment. Ne, ji nėra savotiškai anti-establišment, ji yra full blown anti-establišment kandidatė, kuri po rinkimų nepamiršo parlamentarų vadinti idiotais ir toliau stūmti ant visų ir visko, bei girtis kaip daug ir sunkiai dirbo. Tai yra, hands down, vienintelė ne vidutiniška kandidatė Lietuvoje. Ji yra mūsų Donald Trump, tik su smegenimis. Šiaip dauguma EP sąrašų atrodė taip, lyg būtų sudaryti siekiant tam tikrus parlamentarus išstūmti iš Lietuvos parlamento, nes jie tiesiog užpisa. Koks Tomaševskis ar Uspaskichas yra objektyviai blogi EP kandidatai, jie net turi objektyviai blogą EP lankomumo statistiką, bet rinkėjai vis tiek juos išrenka ir toliau nieko nedarant gauti daug pinigų bei garantuotą pensiją. Neturiu kito paaiškinimo kaip tik tai, kad jie užpisa net savo rinkėjus, todėl yra išrenkami į ten, kad nebūtų čia.

Man sako, kad yra pastebimas didesnis rinkėjų aktyvumas. No shit, Sherlock. Dar sako, kad yra daugiau besidominčių politika, nes žmonės labiau reiškiasi feisbuke. Bet jei tas didesnis reiškimasis yra šūdo pilstymas iš tuščio į kiaurą, tai aš renkuosi nesidžiaugti tuo. Daugiau džiaugsmo atneštų didesnis nepriklausomo mąstymo koeficientas ir mažesnis bandos individualizmas. Tačiau tai – tik mano nuomonė, į kurią neabejotinai bus atsižvelgta pagal visus demokratijos principus bei bus priimta griežta mąstymo pataisa.

Vienas komentaras apie “Demokratijos šventės pabaiga

Komentuoti: Rasa Jankauskienė Atšaukti atsakymą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.