Užmigęs laike juodasis Adrijos perlas

Artėjant prie Kroatijos pietryčių, Google Maps vis paklausdavo ar tikrai nenorime keliauti per Bosniją ir Hercegoviną. Per tą nelemtą šalį keliauti, šiaip ar taip, teks, tačiau mes labai norėjome pravažiuoti tą 20 km BIH ruožą ties Adrijos jūra ir toliau važiuoti Kroatijos žeme pro Dubrovniką, nes girdėjome, kad ten gražu. Ir šiaip, keliauti pro Bosniją ir Hercegoviną nėra mėgstamiausias mano ar kitų trijų kompanijos narių užsiėmimas. Tačiau Google Maps buvo itin užsispyręs ir vis paklausdavo ar tikrai nenorime keliauti pro kitą Bosnijos dalį, kur daugiau Bosnijos ir Hercegovinos. Užsispyrimas tesėsi tol, kol vietoje galutinio tikslo Kotor nusistatėme Dubrovniką ir tikrai nepasigailėjome – nors kelias vingiuotas ir kalnuotas, tačiau vaizdai – ypatingai mieli akiai (neskaitant eksponentiškai didėjančio vargo indekso).

Iki tol buvome kirtę 3 sienas – iš Slovėnijos į Kroatiją, iš Kroatijos į Bosniją ir Hercegoviną, bei po 20 minučių kelionės BIH – vėl į Kroatija. Stovint pasienio punktuose niekaip neapleido džiugesio dėl Europos Sąjungos jausmas – kad pasiektume Kroatiją pravažiavome keturias ES šalis ir nei vienoje nereikėjo stovėti prie sienos. Daugumoje nereikėjo net greičio sumažinti – tik vieniši kelio ženklai asfalto didybėje primindavo, kad atsidūrėme kitoje šalyje. Ir štai, kirtę Kroatijos pasienio punktą ir pravažiavę gan ilgą niekeno žemės ruožą atsiduriame prie įvažiavimo į Juodkalniją. Lauke karšta ir drėgna, eilė juda itin lėtai, esame kažkur kalnų perėjoje, atsidarome automobilio langus ir pagarsinu Balkanų muzikos bootleg CD, kurį Dominykas prieš kelias dienas nusipirko iš taksisto toje pačioje Juodkalnijoje už 3 eurus; Dominyko istorija savotiškai įdomi, kadangi jis 3 dienas buvo Juodkalnijoje, tada skrido į Varšuvą, kur mes jį susirinkome ir dar 2 diena važiavome į Juodkalniją, bet šitas įrašas ne apie tai. Pradedu galvoti ar nesant Balkaniškos kilmės klausytis Balkaniškos muzikos Balkanuose yra bent kažkiek rasistiška. Niekeno žemėje, pakeliui į Kroatiją stovi krūva žmonių, vieni rūko, kiti tiesiog stovi ir kažko laukia – iš pirmo žvilgsnio jų yra daugiau, nei ten esantys automobiliai galėtų sualpinti, tačiau prieiti ir paklausti ko jie čia laukia nebuvo noro. Ypač kai tikslas – jau visai ranka pasiekiamas.

Atsistojame toje eilėje, kurioje nėra blizgančio praeitų metų leidimo Mercedes su albaniškais numeriais – taikydamas agresyvius stereotipus nusprendžiau, kad taip bus geriau, tačiau karma iškart parodė, kad stereotipai nėra gerai ir mūsiškė eilė judėjo bent 3 kartus lėčiau. Po visų formalumų ir patikrų pagaliau įvažiavome į Juodkalniją – pagaliau, po trijų parų, liko tik gera valanda kelio iki tikslo, iš kurio, esant norui, galėtume nejudėti visą savaitę. Primenu Dominykui, kad parašytų mūsų Airbnb buto šeimininkei Gracijai. Tik valanda siaurais ir vingiuotais keliais palei įlanką (kurią visą savaitę vadinome įplauka) ir mes – jau vietoje, kur mus pasitinka 20-someting vaikinas, vardu Gracija (kol kas bent 2-0 pralaimiu stereotipams). Gracija yra itin energingas, mandagus bei užsispyręs užtikrinti, kad mūsų poilsiavimas būtų kiek įmanoma geresnis. Suprantama, jei kas nors blogo gali nutikti tai ir nutinka – viename iš kambarių sugedo kondicionierius ir Gracija už tai negavo karmos taškų, nors ir buvo atvykęs sekmadienį bandyti atlikti remontą – deja, ne visai sėkmingai ir turėjo grįžti remontuoti kondicionieriaus pirmadienį.

Juodkalnija yra labai įdomus tyrimų objektas dėl savo geografijos ypatumų ir dėl savosios istorijos. Beveik visa šalis yra kalnuose, todėl gyvenamą plotą stengiamasi kiek įmanoma daugiau išnaudoti. Plokštumos yra ties sostine Podgorica, o visa kita yra suspausta tarp kalnų arba – mūsų patirtyje – įrėminta jūros ir kalnų. Pakrančių miesteliai yra iš 3-4 gatvių, nelabai draugiški automobiliams.

hdrpl
Tipiškas pakrantės miestelis.

Yra miestelių, kurie apskritai nėra privažiuojami, tik priplaukiami arba prieinami per labai nepatogų landšaftą. Didžioji pajūrio dalis yra nusėta akmenų ir turistų – kavinės, barai, kazino sanatorijos bei paplūdimio skėčiai – viskas angliškai, visur labas vakaras, prašome prisėsti, laba diena, gal Jums skėčio. Turiu įtarimą, kad į Juodkalniją pavėlavome bent 5 metus, kadangi tiek kainos, tiek turistų srautai dabar čia primena bet kurį kitą Europos kurortą. Kotor prieplaukoje kasdien prisišvartuoja vis naujas kruizinis laivas, išleidžia turistus greitai apsipirkti artimiausioje parduotuvėje ir užeiti į fortifikuotą senamiestį – tik tak, tavo laikas jau pasibaigė, metas grįžti į savo kajutę ir toliau keliauti savo laive-metropolyje.

Kaip minėjau anksčiau – Juodkalnijos istorija turi savų perliukų. Šalis nuo seno garsėjo jūreivystės tradicijomis, tačiau labai mažai laiko per visą rašytą istoriją buvo valdoma pačių Juokalniečių. Kažkada 9 amžiuje čia atvyko slavai ir nuo to laiko privarydavo kas nors valdyti visos šalies ar bent jos dalių – tai Otomanai, tai Venecijos bachūriukai su savo kumpių vytinimo tradicijomis (pršut labai primena itališką prosciutto, tik yra sodresnio skonio – su daugiau kraujo), tai visa šalis prisijungė prie Jugoslavijos. Net po Jugoslavijos žlugimo juodkalniečiai nenorėjo pamiršti senų gerų laikų bei iki pat 2006 metų nepriklausomybės referendumo Juokalnija buvo sąjungoje su Serbija. Per visus pagrindinius 1991-1995 neramumus Balkanuose (deja, vietomis neramumai tęsiasi iki šiol) Juodkalnija nepatyrė per daug blogybių – niekas jos neužminavo, nemėtė kiliminių bombų ir nežudė vaikų. Apskritai, po Jugoslavijos čia buvo gan ramu – pagrinde dėl geografijos ir dėl broliškumo Serbijai. Tiesa, ’91-’95 Juodkalnijos policijos ir kariuomenės pajėgos dalyvavo Dubrovniko apgultyse ir visa tai suorganizavo Milo Đukanović, kuris kaip ministras pirmininkas ar prezidentas valdo šalį iki pat dabar. 1996 metais pamatęs, kad su Serbija nebepaeis, Milo nutraukė santykius su Slobodan Milošević ir pasisuko labiau į vakarus. Tai jam galimai padėjo dar ilgai auginti korupciją bei į labai svarbius postus pasodinti savo gimines ar artimus draugus. Dėl to 2019-aisiais Balkanų pavasario metu žmonės net ir Juodkalnijoje išėjo į gatves protestuoti prieš korupciją. Sakau “net ir” iš esmės todėl, kad juodkalniečiai yra iš esmės tingi tauta – čia netgi vyksta tingumo olimpiada (nebejotinai karma man kažkaip už tai atsilygins, nesirūpinkite). Tiesa, po kelių savaičių protestų viskas aprimo: Milo nepasitraukė iš ofiso ir, šiaip ar taip, reikėjo ruoštis nenumaldomai artėjančiam turistų antplūdžiui. Taip ir gyvena chebriukai – be didelių galimybių reikštis, tačiau bent jau šiltai.

Oficiali Juodkalnijos valiuta yra euras ir tai yra dar viena įdomi istorijos detalė. Ši šalies niekada kaip ir neturėjo grynai savo valiutos – po Jugoslavijos griūties apie 1996 metus de facto valiuta tapo Vokietijos markė, arba deutschmarkė (DM). Bosnija ir Hercegovina iki šiol operuoja konvercinėmis markėmis (KM), kurios tiesiogiai išvestos iš DM, tačiau BIH nėra problema bet kur atsiskaityti eurais, doleriais, kunomis ar dar bet kuo, kas pasitaiko kišenėje (it’s true, kartą už vieną prekę atsiskaitėme kunomis, KM ir eurais). 1999 metais DM tapo oficiali (formali) šalies valiuta, o 2002 metais kai DM nebeliko, Juodkalnija tiesiog perėjo prie euro be didelių ECB prieštaravimų. Tiesa, ECB vėliau išreiškė susirūpinimą kriterijų eurui neatitikimu ir kitais faux pas – tarkime kandidato į ES nebuvimu – tačiau nieko dėl to aktyviai nedarė ir Juodkalnija iki šiol oficialiai operuoja eurais. Tas padėjo vertinant kainų skirtumus ir galiu pasakyti, kad kainos yra tokios pačios kaip pas mus Lietuvoje – tiek parduotuvėse, tiek kavinėse ar restoranuose didelio kainų skirtumo nepajaučiau. Kelių dienų maisto produktai parduotuvėse kainavo apie 20 eurų, o vakarienė žmogui su vienu gėrimu kainuoja link 30 eurų. Žinoma, yra vietų, kur gali sutaupyti – visada galima važiuoti į kaimą kalnuose, kur viskas tikriausiai kainuos 30-50% pigiau, tačiau atvykome atostogauti ir niekas mūsų dekadentiško išlaidavimo nereguliuos.

IMG_20190624_171946
Jūs sakote, kalnai – tokis dalykas. Vaizdas nuo aukščiausio pasaulio mauzoliejaus viršūnės.

Juodkalniečiai oficialiai kalba juodkalniečių kalba, tačiau ji yra itin panaši į serbų kalbą – net kirilicos variacija atitinka serbiškąją su visais њ, ђ ir ћ, tačiau nebuvo jokių problemų susikalbėti angliškai. Pajūrys čia yra itin gražus, kadangi vandenį visada (kartais net iš visų pusių – kaip kad Kotor įplaukoje) supa kalnai, tačiau atvykus iš Lietuvos čia iškart pasigendame balto smėlio. Ne tai, kad labai tikėjomės – po mūsų patirties kitose Balkanų šalyje teko priimti skaudų faktą, kad smėlio šiuose kraštuose beveik nėra. Kiekvienas kvadratinis metras, kurį galima paversti pliažu, tampa pliažu su skėčiais ir čia už skėtį su dvejais krėslais tenka pakloti nuo 10 iki 15 eurų. Ekstremaliais atvejais iki 40 ar 50 eurų – ekstremalūs atvejai dažniausiai turi dešimtis tonų suvežtinio smėlio, tačiau tuo neapsiriboja. Vanduo pasitaikė itin šaltas – per šaltas 36 laipsnių oro temperatūrai ir kiekvienas įlindimas būdavo tiek skausmingas, kiek prausimasis po dušu Lietuvoje tomis vasaros dienomis, kuomet yra vykdoma karšto vandens vamzdžių profilaktika. Daugumoje vietų jūra buvo gan purvina – pilna šiukšlių ir medžio nuoplaišų. Galimai neseniai buvo praūžusi audra, bet labiau tikėtina, kad praūžė žmonių civilizacija su visais savo išradimais, skirtais pagerinti pragyvenimo lygį ir, dažniau nei tai, pasipildyti kišenes (negali pravažiavęs gimtąją Slavoj Žižek Slovėniją netapti bent šiek tiek anti-kapitalistas). Tačiau visa tai netrukdė gulint po skėčiu skaityti knygos arba geriant 5 eurų vertės Aperol Spritz apmąstyti egzistencijos negandų.

Nesu architektūros ekspertas (kadangi jau pradėjau išpažintį, tai turiu pasakyti, kad nesu joks didelis ekspertas), tai galiu pasakyti tik tiek, kad Juokalnijos architektūra savyje puikiai išlaiko istorinės Venecijos Respublikos, brutalistinio socializmo, tam tikro akiai kažkiek mielo modernizmo bei absoliutaus vargo balansą. Čia ganėtinai panašūs šansai rasti istorinių fortų, ultra modernių statinių, socializmą menančių gigantiškų apleistų ar dar gyvenamų pastatų (įskaitant kalnuose paslėptus požeminius laivų labirintus, kurie esant reikalui užmaskuojami, kad nebūtų matomi iš oro – totaliai neįtikėtinas savo užmojais projektas) ir visiškai vargingų lūšnų, kuriose neaišku ar yra elektros ar bent jau gyvų dvasių.

fznor
Prasidėjus neramumams Jugoslavų ponai kartu su povandeniniais ir kitokiais laivais galėjo slėptis tokiame vandens bunkeryje, kurio vartus uždarius būtų labai sunku sužinoti kur anie slepiasi (idealiomis jugoslaviškomis sąlygomis ant vartų augtų medžiai ir iš bunkerių būtų galima vienaip ar kitaip pabėgti per keliolika atsarginių pabėgimo kelių).

Visiškai įprastas vaizdas yra istoriniame senamiestyje besigrožint dvarų likučiais prieš išeinant į totalų vargą už 250 metrų užklįsti į ultra modernią superjachtų prieplauką. Ištisus dešimtmečius propaguojama korupcija ir didinama socialinė atskirtis duoda savo rezultatus ir tai gali būti nematoma tik tuo atveju, jei esi multimilijonierius, atvykstantis su savo jachta (net ne bet kokia, o super jachta) tiesiai į Tivat prieplauką, kur tave pasitinka krūva liokajų – su golfo mašinytėmis, nuvežančiomis tiesiai į tavo kambarį su vaizdu į jūra, su handjobais baltomis pirštinėmis ir kitais malonumais, kuriais (mano manymu) užsiima multimilijonieriai. Jei esi paprastas mirtingasis ir tau tenka kartas nuo karto palikti tą vieno kvadratinio kilometro prabangos kvartalą – būtinai susidursi su visomis aukščiau aprašytomis dedamosiomis.

 

Maistas bei gėrimai savo ruožtu yra itin Balkaniški – su visais čevapais, turkiška kava, vynu bei rakija. Nukeliu kepurę tikrai neblogiems sūriams, vytintam sūriui bei jūros gėrybių patiekalams – ypač paruoštiems tradiciniu buzara stiliumi; NB: tai nėra grynai juodkalnietiškas maisto ruošimo būdas, tačiau kas šiais laiskais yra grynai -iškas maistas? Alaus geriau atsivežti iš pakeliui esančios Čekijos arba, Jūsų pačių nelaimei čia atskridus tiesiai, geriau gerti vyną. Žmonės čia draugiški ir su malonumu padės išsirinkti tinkamą patiekalą ar perspės, kad šiuo karštu oru vynuoginės rakijos geriau negerti (tądien pasirinkome persikų rakiją ir nelikome nusivyle). Vietos turguje prieš išleidžiant dešimtis eurų šviežiems kalmarams ir krevetėms galima nemokamai prisivalgyti ir prisigerti. Čia ragauti yra verčiama, visiems praeiviams beveik į burną sukišant kumpio ar sūrio gabalą.

Bendrai paėmus, Juodkalnija nėra tiek laiko užmiršta, kiek, pasak A A Gill yra užmiršta Albanija, tačiau čia nėra itin žavinga vieta atostogoms. Nežinau kaip Jūs, bet man nėra visiškai malonu lankytis be trijų minučių diktatūrose, kuriose socialinė atskirtis primena 1994 Lietuvą. Žinoma, viskas nėra blogai – nemaišant atostogų su politika čia galima puikiai praleisti laiką – tiek aktyviai lipant kalnais, tiek pasyviau bandant į kalną įvažiuoti automobiliu vien tik tam, kad prasidėtų liūtis ir tektų vienos juostos kelyje į prarają prasilenkinėti su pilnais keleivių autobusais ir puntukus vežančiais sunkvežimiais (true story), tiek atsiskyrėliškai gyvenant kalnų namelyje ar prabangiai žaidžiant pokerį viename iš didžiausių Kazino Europoje (taip pat true story – Triton Poker jau ne pirmus metus Maestral Resort and Casino organizuoja milijono eurų įpirkos turnyrus, tiek grynų pinigų žaidimus). Ar vėl keliaučiau į šį juodajį Adrijos perlą už 2500 km nuo Lietuvos? Abejoju. Ar liūdėčiau, jei tektų pakeliui kur nors ten praleisti pora dienų? Tikrai ne.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.