Tai, kas lieka nepasakyta

Pastarosiomis dienomis atostogauju nuo visko – darbo, šeimos, kasdienybės. Meda išvyko į bliuzo šokių renginį Graikijoje, o aš nusprendžiau tuo metu pasidaryti solo atostogas Varšuvoje. Atostogų metu susitarėme nesusirašinėti, kadangi tas nuolatinis prisirišimas neleidžia apturėti laiko sau. Jei kyla klausimų – tai ne, mes nesusipykome. Labiau priešingai – gyvename puikų šeimyninį gyvenimą ir, mūsų nuomone, puikus šeimyninis gyvenimas susideda iš: meilės šeimai, meilės vienas kitam bei meilės sau, ir tarp šių trijų dalių turi būti išlaikomas sveikas balansas. Kol kas atostogauti vienas nuo kito ir nuo šeimos sekasi puikiai – didžiąją laiko dalį buvau of-line ir turėjau nemažai laiko apmąstymams.

Viena iš temų, kurias apmąsčiau, buvo “kodėl rašau?” – tai yra klausimas, kuris manęs nepalieka jau kurį laiką. Juk nesu nei talentingas ar itin geras rašytojas, nesu toks užsidegęs, kad rašyčiau po įrašą kas savaitę ar dažniau, tad kam man apskritai rašyti? Kam ta frustracija, kai kūrybinės jėgos išsenka ir kiekvienas parašytas žodis atrodo bereikšmis? Kam tas beviltiškumo jausmas, kai suvoki kokie produktyvūs ir gabūs yra rašytojai, leidžiantys knygas ir kad niekada neparašysi knygos, nes tai yra “ne tau”? Arba, kitoje lygiai tiek pat ekstremalioje pusėje – kam ta begalinė euforija, kai kas nors pozityviai atsiliepia apie vieną tavo įrašų? Ką noriu įrodyti? Kodėl tiesiog nenustoju? Labai daug klausimų ir nėra atsakymų. Tiksliau nebuvo atsakymų, kol nenusprendžiau dalį savo atostogų skirti Tailandietiškam masažui (taip, vis dar Varšuvoje).

Gulėdamas veidu žemyn galvojau apie atvejus, kai kas nors lieka nepasakyta. Kartais nepasakome kažko dėl l’esprit de l’escalier – tiesiog laiku nesugalvojame ką pasakyti ir traukinys būna nuvažiavęs (o būtų buvę taip gerai skelti tą frazę tobulu laiku…), o kartais savo atvirai rasistinę ar seksistinę nuomonę pasilaikome sau (tokias nuomones būtų geriausiai sau pasilaikyti amžiams, suprantama). Kartais pasinaudodami sveiku protu nepasakome ko nors žeidžiančio, net jei esame pikti ir norėtume visus aplink pasiųsti ten, kur saulė niekada nešviečia (į lietaus kolektorių arba Turkmėnistaną). Tačiau didžioji dalis to, kas lieka nepasakyta, dažniausiai turėtų būti pasakyta, bet kažkas mus sustabdo ir tai amžiams pasilieka mūsų mintyse, kurios galbūt manifestuos mūsų mirties pataluose kaip gailestis, kad kažkada tam ir anam nepasakėme to ir ano. Dažnai mus stabdo gėdos jausmas ar neužtikrintumas (ką apie mane pagalvos?), o kartais ir beviltiškumas, kuomet pasiduodame, nes esame įsitikinę, kad kita pusė mūsų nesupras, kadangi jau ___ kartų nesuprato. Kartais jaučiamės neverti, kad būtume išklausyti, nes kažkodėl klausytojo laikas yra brangesnis nei mūsų, o kartais tiesiog manome, kad geriau yra nieko nesakyti.

Šiais atvejais dažniausiai turėtume netylėti, kadangi tik kalbėdami galime pasiekti abipusį supratimą, kad ir koks jis bebūtų: naivu būtų visada tikėtis laimingos pabaigos, kartais abipusis supratimas reiškia skirtį ir pripažinimą, kad Jums nepakeliui, tačiau tai yra daug geriau, negu absoliutus realybės bei vienas kito ignoravimas (suprantama, čia ne tik apie santykius poroje ar šeimoje – visa tai puikiai tinka bet kokiems dviejų pusių santykiams). Tik kalbėdami galime paaugti patys bei auginti santykius (vėlgi, tai nebūtinai reiškia “ilgai ir laimingai”, būkime realistai).

 

20191012_184004
Varšuvoje gan stipri dive bars kultūra ir kartais įkvėpimo ateinu ieškoti į tokių smagių skylių kongregaciją, sumaniai paslėptą pačiame miesto centre. 

 

Ir čia man susišvietė, kad dauguma, jei ne apskritai visi, mano įrašų yra būtent dalykai, kurie liko nepasakyti: nes buvo gėda, nes nebuvau sudėliojęs tinkamos kalbos, nes galvojau, kad neverta. Ir galbūt aš rašau todėl, kad noriu savo mintis sudėlioti į dėžutes bei pasidėti kur nors matomoje vietoje, kad vėliau galėčiau sugrįžti bei įsivertinti ar ko nors iš to išmokau. Gal netgi pastaruoju metu mažiau rašau todėl, kad daugiau kalbu.

Bet tai iki galo nepaaiškina mano slapto noro rašyti – vėl ir vėl, pasiimti užrašų knygą ar įsijungti kompiuterį ir panirti į tą transą, kuomet pradėjęs rašyti net nenumanau, kaip įrašas pasibaigs. Nežinau kuri vieta yra įrašo vidurys ar kur įrašas pasibaigs. Turiu tik pradžią ir šią akimirką, visą kita yra tik tuščias lapas prieš akis, laukiantis kol jį užpildys naujos raidės, iki šiol nesudėliotos. Noriu net ir nustojęs rašyti, dėl ko, kad kažko nepasakiau, toliau rašyti todėl, kad noriu rašyti. Galbūt pagaliau nebūtinai sau ir dėl savęs. Net jei tai reiškia, kad visą likusį gyvenimą priklausysiu “Jaunų, niekam nereikalingų ir neįdomių rašytojų klubui”, kurį įkūrėme su savo barako draugais Julija ir Mindaugu (tikiuosi jie iki šiol irgi brūkšteli šį bei tą).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.