Pastaruoju metu pastebėjau vieną tendenciją – grožinę literatūrą knygynų topuose ir kitose lentynose pastoviai keičia pagalbos sau – self-help – knygos. Ir tai nėra Lietuvos atvejis – visur, kur tik keliauju, stengiuosi užsukti į knygyną – tai yra daugumos atvejis. Self-help knygų yra daug, mažesnio knygyno atveju netgi daugiau, nei grožinės ar kitos literatūros. Šios knygos padės susitvarkyti gyvenimą pagal kokio nors vidurio amžiaus krizę išgyvenusio vyro taisykles, padės nekreipti dėmesio į viską, kas yra aplinkui, pasiekti daugiau, nusiraminti greičiau, būti geresniu klausytoju, patrauklesniu socialinėse situacijose ir taip toliau, praktiškai iki begalybės. Bet visas skyrius turi vieną leitmotyvą – kad ir kokią knygą bepaimsi – visos teigia, kad kažkas blogai yra su tavim ir skaitydamas šią knygą tą kažką ištaisysi.

Visi kaip susitarę teigia, kad pasaulis yra baisus ir komplikuotas, mes nieko negalime dėl to padaryti, todėl reikia taisyti save, kad prie viso to prisitaikytume. Ir tam tikra prasme – iki kažkurios ribos – tame yra tiesos. Dėl visko kaltinti aplinką arba sistemą yra bergždžias reikalas, jei nesugebi išsivalyti dantų, susišukuoti plaukų ir kaip nors pasibaigti studijų arba susirasti darbą, už kurį gausi pinigų, kuriuos galėsi iškeisti į ką tik nori. Iš kitos pusės – yra labai daug dalykų, kurie nėra mūsų galioje arba kurie yra sistemos bei aplinkybių dalis. Šios knygos sistemos nekritikuoja, kadangi pats esi kaltas, kad esi toks, koks esi, geriau būk va toks, kokiu tau rekomenduojame būti ir tada viskas bus puiku. Tokios self-help knygos pačios yra sistemos dalis – vien tik JAV self-help rinka vertinama daugiau nei 10 milijardų dolerių – tai yra didžiulis verslas nuo verslo pavargusiems žmonėms. Suprantama, dabar rizikuoju būti apkaltintas socializmu ar net komunizmu – ir tebūnie. Kas nors galbūt sugebės perskaityti iki galo ir suprasti apie ką aš.

Turbūt būtų itin ciniška kaltinti žmogų dėl to, kad jis sunkiai serga – tarkime depresija. Tai išties nėra pačio žmogaus problema, kaip ir nėra sistemos problema – tiesiog nepalankios aplinkybės, genai ar dar kas nors, kas nuo paties žmogaus nepriklauso. Ką daryti sergant depresija? Susitaikyti, kad dėl visko esi kaltas pats ir padėti sau. Susitvarkyk kambarį, giliai pakvėpuok, padaryk ką nors iš mindfulness procedūrų ir bus geriau. Depresija yra tokia sunki, kad nepajėgi susitvarkyti kambario? Nustok verkti ir pradėk veikti!

Esi persidirbęs, nes vakarų tavo kultūroje nuolatinis darbas ir buvimas itin užimtu yra aukštos klasės simbolis? Darbo efektyvumas kyla dešimtimis procentų, tačiau atlygio už darbą pokytis šiaip ne taip atlygina infliaciją? Štai imk šią knygą, susitvarkyk kambarį, nekreipk dėmesio į dalykus, neklausinėk klausimų, būk mindful ir viskas bus gerai. O jei esi aukštas pareigas užimantis vadovas, galbūt net galėsi kartą per metus išvažiuoti į dviejų savaičių mindfulness stovyklą, kuri palengvins tavo piniginę keliais tūkstančiais pinigų, tačiau čia galėsi padėti sau susitvarkyti su stresu, kylančiu nuo gyvenimo moderniame pasaulyje. Nuolatinis stresas yra gyvenimo modernaus pasaulyje kaina, kurią turi mokėti, o jei nemoki išsiderėti didesnės kompensacijos – aiškiai esi pats kaltas.

Self-help ar mindfulness knygos retai kada kritikuoja sistemą, kurioje gyvename ir mano nuomone tai yra šių laikų gyvačių aliejus – marketinginis triukas, kuris padeda parduoti daugiau, tačiau viso to nauda neskaitant vienkartinės motyvacijos mažų mažiausiai yra kvestionuojama. Štai tas pats mindfulness, kuris kažkuriuo metu tapo meditacijos sinonimas (arba kaip tik – meditacija tapo mindfulness) su savo atsiskyrimais, aplikacijomis ir patarimais yra labai geras pavyzdys. Originaliai mindfulness, apie kurį visur kalbama, yra iš esmės budizmo praktika, kuri apima dar be kita ko ir atjautą, teisingas mintis, teisingus veiksmus, mitybą ir visą kitą, kas slepiasi aštuonlypiame kelyje. Tačiau mūsuose yra įprasta pasiimti vieną praktikos dalį, atsisakyti kitų etinių budizmo įsipareigojimų ir pasinaudojant mindfulness appsais bei praktikomis mokytis padėti sau nekreipti dėmesio į aplinkinius. Kalbėjau su ne vienu praktikuotuoju, kartą netgi pasiryžau apsilankyti dviejų dienų renginyje, skirtame šiuolaikiniams verslo pasaulio žmonėms, kurie yra pavargę nuo nuolatinio skubėjimo. Visi kaip susitarę, kalba apie tą patį – kiekvienas esame atsakingi už savo jausmus, todėl niekas kitas nėra kaltas dėl to, kaip pats jautiesi dėl kito išsakytų žodžių ar atliktų veiksmų.

Ir iš pradžių tai išties atrodo kaip labai nebloga filosofija – juk pasaulis yra didelis ir kompleksiškas, tai kiekvienas geriau tvarkykimės savo pasaulius ir neperspauskim ant dramos. Iš kitos pusės, tai suteikia teisę sakyti ir elgtis be jokių etikos normų, kadangi “ne aš kaltas, kad tu taip jautiesi”. Ir, suprantama, vietoj to, kad kaltintum viską aplink, geriau imk šią knygą, įsijunk šią aplikaciją, susitvarkyk kambarį, pasakyti fuck it viskam ir eik pamindfulinti.

Nenoriu sakyti, kad tai nepadeda ir kad nereikia medituoti. Manau, kad viską, ypač save, reikia vertinti adekvačiai, o naujų praktikų išbandymas gali būti naudingas. Tačiau nereikia pamiršti, kad mūsų žodžiai ar veiksmai gali paveikti kitus, gyvenančius su mumis ir kad kartais ta atjauta, apie kurią self-help kalba rečiau, yra išties naudingas dalykas, gyvenant tarp kitų žmonių. Sociume mes nesame izoliuoti vieni nuo kitų, visi esame vieno didelio organizmo dalis. Taip pat neverta pamiršti, kad visa šita pagalbos sau industrija yra taip pat didelis verslas ir kartas nuo karto reikėtų atkreipti dėmesį ir į pačią sistemą, kurioje visa tai sukasi. Šita dalis tikriausiai nuskambės kaip noras sunaikinti kapitalizmą, tačiau taip tikrai nėra – aš mėgstu kapitalizmą, tačiau kaip ir visame kame, net ir čia reikalingas balansas. Verslas nėra blogis iš savęs, tačiau paliktas be priežiūros gali toks tapti. Kitaip tariant, kol mūsų vertybės ‘būti labai užsiėmus’ ims viršų, tol ir ieškosime kaip gydyti simptomus gyvačių aliejumi. Kartas nuo karto sveika pasižiūrėti ir į pačias negalavimo priežastis, prisiminti artimuosius, padėti silpnesniems, išklausyti draugo, kuriam šiandien sunku arba tiesiog paskaityti ką nors iš grožinės literatūros skyriaus – fantazijos sužadinimas gali suveikti ne ką blogiau, kaip vienkartinis pasitikėjimo savimi šuolis perskaičius dar vieną knygą apie tikslų siekimą. Tik pirmuoju bent jau kuriam laikui galvosime ne tik apie save.