Buvau turbūt pirmame – antrame kurse, kai vieną dieną tėtis atvyko į Vilnių su reikalais ir pasiūlė susitikti. Tuomet jau turėjau tą “man jūra iki kelių” jausmą, nes žinojau kas kur yra Vilniaus centre ir galvojau, kad apskritai viską žinau apie Vilnių (ir, tikriausiai, apie gyvenimą – tas jaunatviškas naivumas!). Su tėčiu susitikome kažkur prie rotušės ir ieškojome kur čia išgerti kavos. Priartėjus prie Šiuolaikinio Meno Centro tėtis atkreipė mano dėmesį į užrašą aukštai ant pastato:

Ši frazė tuomet atrodė labai lėkšta ir labai šiuolaikinio-meno-centriška. Suprantama, tuomet išgyvenau gyvenimas yra absurdas stadiją, idealizavau A. Camus, netgi prijaučiau F. Kafkai, vieną po kitos gliaudžiau C. Palahniuk knygas ir šis užrašas buvo mažų mažiausiai vertas sarkastiškos pastabos bei ironiškų komentarų prie kavos puodelio. Juk kiekvienas negali būti menininkas, juk yra kažkokie tai organai, aprobuojantys menininkus, suteikiantys jiems menininko statusą ir, ankstesniais laikais, džiovą. Menininkai yra tik tie vargo žmonės, kurie gyvena kur nors palėpėse, neturi pinigų ir būna pripažinti tik po mirties. Jie yra atsidavę ir pasiaukoję, o visi kiti – visi kiti yra tiesiog mėgėjai, kurie bando apsimesti menininkais. Labiau prakutę ar drąsesni mėgėjai net surengia kokią parodą – taip gimsta šiuolaikinis menas, kurio dauguma nesupranta ir dėl to iš jo juokiasi.

Man visuomet artimas buvo rašymas, todėl mano suvokimu rašytojas turi priklausyti rašytojų sąjungai, į kurią patenkama tik per slaptą masoninę įšventinimo ceremoniją, kurioje tikriausiai yra geriamas kraujas ir galimai netenkama mažiau matomos galūnės (kokio kojos piršto – vien tik tam, kad įrodytum amžiną pasišventimą menininkų luomui). Tikri rašytojai privalo rūkyti, dažnas turi problemų su psichikos sveikata, pinigai jiems yra nereikalingi, kadangi dauguma jų gyvena iš Šiaurės Atėnų peržiūrų; tuomet peržiūros dar nebuvo labai svarbios, bet perskaitos – popierinio laikraščio įsigijimas ir perskaitymas – buvo labai svarbus dalykas ir kažkaip rašytojai gyvena iš to.

Dar buvo toks portalas rasyk.lt, kuriame mažiau žinomi rašytojai rinkdavosi pagirti vienas kito rašinių. Rasyk.lt matomai turėjo savo įšventinimo ceremoniją. kadangi ten žmonės taip pat nevengdavo spręsti kas yra rašytojas, o kas – ne. Taip aš iš esmės supratau, kad nesu rašytojas ir niekada nebūsiu, nes esu neatsidavęs, nesergu džiova, nepriklausau rašytojų sąjungai ir nesu susilaukęs teigiamų atsiliepimų rasyk.lt portale – vadinasi kažkas su manimi yra negerai, nes protingi – vyresni dėdės ir tetos žino geriau; tuomet dar šventai tikėjau iliuzija, kad amžius suteikia tam tikrą kvalifikaciją ir vyresni žmonės žino geriau – iš esmės bet ką – todėl reikėtų prieš juos nulenkti galvą ir nesiginčyti.

Po kelių metų rašytojų sąjunga išleido kažkokios dvyliktokės knygą, paremtą Dragon Ball Z idėjomis apie super heroję (ar herojų?) – ir tada sugriuvo visa iliuzija apie tai, kas yra rašytojas. Apskritai man nuolat kilo klausimas: kodėl kokia T. Marcinkevičiūtė yra pripažįstama rašytoja, nors skaitant jos poeziją (labai asmeninė mano patirtis) labai eksponentiškai prastėja regėjimas, o aš su savo lygiaverčiai prastais tekstais galiu būti tik mėgėjas?

Prieš dvejus metus nuo šiandien kalbėjau su vienu senu pažįstamu fiziku ir tradiciškai vienu metu kalba pasisuko apie modernų meną. Pažįstamas teigė, kad tai išties nėra menas, nes kažkas kažkokioje galerijoje ant grindų padėjo akinius – visai ne prie ko – ir visi pradėjo fotografuoti bei girti šią ekspozicijos dalį. Būdamas kiek brandesnis ir perlipęs tą ironijos stadiją savo gyvenime bandžiau oponuoti, kad išties viskas, kas sukelia emociją – gerą ar blogą – ar skatina mąstyti, iš esmės yra menas, kadangi, mano suvokimu, menas yra skirtas sužadinti žmogaus emocijas, priversti galvoti ir diskutuoti. Todėl vien tik tas faktas, kad mes apie tai kalbame, yra iš esmės įrodymas, kad tai yra menas. Geras tas menas ar blogas – tai jau tolimesnių diskusijų ir – galiausiai – kiekvieno unikalaus skonio reikalas.

Žinoma, tai gali būti tik mano paties racionalizacija, bandymas priskirti save prie rašytojų luomo, kuriame taip norėjau būti, iš esmės nuo tada, kai pradėjau rašyti. Galbūt tikrai menininkai turi praeiti slaptą pogrindinę iniciacijos ceremoniją ir yra kažkoks objektyvus matas nustatyti kas yra menininkas. Galbūt vyresni žmonės išties turi visas kvalifikacijas ir jų reikia būtinai klausyti bei nuolankiai priimti jų autoritetą. Tik, iš esmės būdamas anarchistinio būdo, sunkiai sukalbamo charakterio ir sau pačiam priskirto leidimo per daug nesirūpinti tuo, ką apie mane galvoja kiti, griežtai atsisakau gyventi tokiame pasaulyje. Mieliau gyvensiu savo realybėje, kur kiekvienas Instagram kadras yra potencialiai meno kūrinys ir kur kiekvienas žmogus yra iš savęs turinio kūrėjas; čia kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino. Ir jiems tikrai nereikia, kad kas nors kitas tai pasakytų.