JAV buvau kelis kartus gyvenime. Teko pakeliauti tiek rytų, tiek vakarų pakrantėmis, šiek tiek paragauti to big city life, kurį rodo per filmus, pamatyti kokį 1% išties nuostabios Kalifornijos gamtos, tačiau niekada neteko apsistoti Midwest ir įsisukti į šiek tiek paprastesnį gyvenimą be miesto šviesų, smirdinčio viešojo transporto ar triukšmingų barų. Taip pat niekada neteko prisiartinti prie kaimiško gyvenimo būdo. Ši kelionė leido padaryti būtent tai, kadangi mano ganėtinai high-tech darbinis tikslas buvo apsuptas ganėtinai kaimietišku (sakykime ne tiek kaimietišku, kiek redneck’išku) gyvenimo būdu aplink.

Skrendant į vakarus visada sunkiausiai susitaikyti su laiko juostų skirtumu. Kelionė iki St. Louis, MO su 2 persėdimais truko apie 20 valandų, tačiau sunkiausiai organizmui susitaikyti su faktu, kad namų šalį palikai 6 ryto vietos, o Jungtinėse Valstijose galutinėje stotelėje nusileidai apie 6 valandą vakaro, tą pačią dieną. Mano kelionė prasidėjo dar vasario pabaigoje, prieš SARS-CoV-2 tampant pagrindine ir vienintele medijų transliuojama naujiena. Tiesa pasakius tuomet net Italija nebuvo užsidariusi, o JAV turėjo vos kelis atvejus. Mano kelionės tikslas buvo mažas miestas Ilinojaus valstijoje – Columbia. apie 20 minučių automobiliu nuo St. Louis, esančio Misūrio valstijoje, todėl keliauti ten buvo tiek pat rizikinga kiek likti namie.

Prieš pasibaigiant 2019-iesiems įmonėje, kurioje dirbu, buvo nuspręsta atidaryti ofisą JAV. Vasario pabaigoje ofisas jau buvo pastatytas, didžioji įrangos dalis supirkta – beliko tik pasirūpinti, kad viskas atsidurtų savo vietose ir veiktų, t.y. ofisas būtų paruoštas darbui. Kadangi pats organizavau ofiso statymą, norėjau pasirūpinti ir paskutiniais potėpiais. Žiūrint į praeitį visas skubėjimas paruošti ofisą per pora mėnesių dabar atrodo kiek juokingai.

Po 2 valandų skrydžio į Frankfurtą, 9 su trupučiu valandų skrydžio į Čikagą ir dar valandos skrydžio į St. Louis pagaliau atvykau į automobilių nuomos punktą atsiimti rezervuoto pikapo. Kaip sakoma – when in Rome;

visada keliaudamas stengiuosi prisitaikyti prie vietinių taisyklių ir papročių, tačiau JAV prisitaikyti prie vietinių yra ypač aktualu, kadangi vietinių gyvenimo būdas yra praktiškai siurrealistiškai atitinkantis filmų, knygų ir kitokių veikalų stereotipus. Būtent todėl reikėjo pasiimti didžiausią įmanomą pikapą su nesąmoningai dideliu darbiniu tūriu (5.7 litro) bei per visą laiką, kurį ten praleidau, susirinkti kiek įmanoma daugiau vietinės aprangos bei manierų.

Columbia yra daugmaž Kaišiadorys – apie 10000 gyventojų, nemaža dalis populiacijos yra vyresnio amžiaus. Įskaitant tai, kad visa Ilinojaus valstija yra plokščia kaip geras kugelis, o klimatas labai panašus į lietuvišką – jaučiausi ne taip ir nutolęs nuo namų. Columbia įkurta XIX amžiaus viduryje ir pagrinde apgyvendinta vokiečių imigrantų – tiek nuo įkūrimo, tiek per imigracijos bangas XX amžiaus pradžioje, bei bėgant nuo II pasaulinio karo. Tai vienas iš tokių miestelių, kuriuose visi pažįsta vieni kitus. Tiesa pasakius, visa Monroe apskritis yra viena didelė vokiečių konglomeracija. Įdomiausiai yra tai, kad dauguma ten gyvenančių žmonių, su kuriais per tas dvi savaites pavyko pabendrauti (o bendravau su tikrai nemenku skaičiumi vietinių) teigia esą 100% vokiečių kraujo, kadangi visoje apskrityje yra įprasta pasilikti ir sukurti šeimą su kitu vietiniu gyventoju taip išlaikant vokietiškumo geną nesuteršta kitų tautybių. Klausantis vietinių žmonių geneologinio medžio istorijų iš šono kartais galima pasijausti lyg būtum vienoje iš Family Guy serijų, kurioje yra koks nors so bad it’s good intarpas apie nacių Vokietiją.

Vis tik – žmonės ten yra be galo nuoširdūs ir mieli. Tokie nuoširdūs ir mieli, kad net du kartus dalyvavau sekmadienio pietuose, kurių metu visa šeima – įskaitant senelius, močiutes, dėdes, brolius, seses, pusbrolius ir kitus labai išplėstos šeimos sąvokos narius – susirenka prie stalo, pasimeldžia ir valgo kažkieno nuo ketvirtadienio ruošiamus pietus. Tiesa pasakius, reguliarių šeimos pietų tradicija man visada buvo labai žavi, kadangi tai dažniausiai yra artimų bendruomenių ritualas. Artimos bendruomenės pagrindas yra artima šeima bei artima giminė. Tas labai gerai matosi pietų šalyse, kur šeštadienis ar sekmadienis (priklausomai nuo vyraujančios religijos) yra šeimos diena (nepriklausomai nuo žmogaus religingumo), ir tai yra svetima lietuviams (bent jau daugumai pažįstamų tiek gyvai, tiek iš istorijų spaudoje), kur visi yra gan svetimi vieni kitiems – gan dažnai dėl neišspręstų giminės ginčų, kurie gali būti perduodami iš kartos į kartą, tačiau nereikėtų pamiršti kad šiaip ar taip esame ganėtinai šiaurietiško charakterio ir nėra čia ko gėdytis, kad norime išlaikyti saugų atstumą – galbūt tai padės mums sulėtinti viruso plitimą (tai ir faktas, kad Sofijai pasimirus niekaip nepasidalinate jos 5 arų sklypo).

Pirmas mano vakaras pagaliau pasiekus Columbia buvo labai trumpas – nuo viešbučio nukeliavau iki vietinio BBQ restorano. Kadangi miestas visiškai nepritaikytas vaikščiojimui teko eiti važiuojamąja dalimi, kirsti gatvę be perėjos ir klampoti šlapia žole, pro šalį nuolat pravažiuojant automobiliams. Vis tik norėjau išgerti vietinio alaus, todėl važiuoti išnuomotu automobiliu net nekilo mintis, o artimiausias Lyft vairuotojas buvo ties St. Louis ir norėjo bent $12 už pavežėjimą. Pakeliui pamačiau bent 2 drive-through bankomatus, o iš viso per savo viešnagę mieste suskaičiavau bent 8 drive-through bankomatus. Šitas vaikščiojimo neigimo fenomenas išdavė, kad atsidūriau ten, kur ilgą laiką norėjau atsidurti – rural Amerikoje. Pirmą naktį miegas buvo saldus.