Kitą kartą Amerikoje. II dalis.

Išmaniųjų telefonų ir appsų amžiuje sprendimų padėti sau visose gyvenimo situacijose visiškai netrūksta, viskas priklauso tik nuo to ar esi pasiruošęs už tai mokėti. TimeShifter siūlo pasitelkus viską, ką mokslas žino apie cirkadinį ritmą, sekti šiuos paprastus žingsnius bei palengvinti jetlag’ą. Tikriausiai tai kas rašoma appse yra gerokai perspausta, tačiau iš kitos pusės produktas, kainuojantis 25 eurus per metus šiame mikromokėjimų amžiuje bent jau brangumo srityje tikrai išsiskiria. Gerai, kad pirma kelionė laiku yra nemokama – buvo gera proga išsibandyti ant savęs. Viskas, ką reikėjo padaryti – tai suvesti skrydžių informaciją ir vadovautis pranešimais: kada keltis, kada gerti kavą, kada dėvėti akinius nuo saulės (taip, net viduje) ir kada eiti miegoti. Nieko per daug drakoniško – eiti miegoti valandą anksčiau, vengti šviesos iki 10 ryto ir nustoti gerti kavą po vidurdienio (asmeniškai sunkiausia užduotis).

Negalėčiau pasakyti, kad labai tiksliai laikiausi nurodymų, tačiau pirmasis rytas JAV nebuvo toks sunkus, kaip esu pratęs. Išmiegojau net iki 7 ryto, todėl turėjau gražaus laiko surasti kur galima pavalgyti ką nors labiau amerikietiiško. Suprantama, tame kaime kur aš apsistojau nieko be Burger King, McDonald’s ir dar kažkokio tinklo nėra. Bent jau kalbant apie pusryčius. Todėl nusprendžiau Foursquare paiešką apriboti St. Louis – juk vietinių standartais gyvenau beveik pačiame mieste. Išsirinkau vieną iš daugiausiai gerų atsiliepimų susirinkusių vietų – Southwest Diner. Vieta ne iš didžiausių ir pilna hipsterių (atvykau apie 9 ryto), tačiau vieta prie baro buvo ir laimingas užsisakiau botomless coffee bei Carne Adovada – tai iš esmės neprotingą valandų skaičių ruoštas kiaulienos čili troškinys, ant kurio užmesta pora pagal pomėgį iškeptų kiaušinių, keptos bulvės šalia bei kelios tortilijos.

IMG_0513
Tiek paprastai nevalgau nei karto dienoje, tačiau when in Rome…

Porcija, suprantama, amerikietiška ir paprastam europiečiui gerokai per didelė, tačiau būdamas doras lietuvis negalėjau palikti maisto lėkštėje, o naudoti vienkartinius indus išsinešimui kažkaip neleido sąžinė, todėl stengiausi atsakingai sukimšti viską į save. Tai dariau toli gražu ne per prievartą, kadangi buvo tikrai labai skanu, tačiau riba tarp skanu ir tuoj vemsiu labai greitai artėjo, kol staiga sugrįžusi sąmonė pranešė, kad praktiškai už poros valandų vėl valgysiu. Prieš pat išvykdamas pusryčių susirašiau su Joel, kuris yra vietinis mūsų įmonės darbuotojas ir jis kvietė mane pietų, apie 12.30 – savo namuose.

Šiaip Joel manęs laukė jau gerą mėnesį, vis brūkšteldamas per Teams, primindamas apie tai kaip jo privačioje valdoje pasirodo kojotai ir reikėtų juos sumedžioti. Joel yra tai, kaip įsivaizduojate redneck’ą su aukštuoju išsilavinimu – mėgsta ginklus ir laisvę, gyvena beveik rančoje, vairuoja didžiausią įmanomą pikapą rytais valgo keptą bacon’ą (tik keptą bacon’ą), balsuoja už President Trump ir yra labai įdomus pašnekovas, kadangi turi tiek inžinerinį, tiek nemenką kultūrinį bagažą. Mane jis pamėgo kažkada per vizitą į Lietuvą, kai per dienos išvyką į šaudyklą po pirmų šūvių pasklidus parako kvapui pasakiau – I love the smell of freedom. – You and me are going to get along just fine, Tomas, – atsakė Joel ir tada supratau, kad tikriausiai prisišnekėjau. Nepraėjo nei metai ir štai siunčiau jam žinutę, kad tikrai būsiu apie vidurdienį, nes gi negaliu praleisti progos su vietiniais pavalgyti Buffalo fried wings. Mintis apie tuoj gręsiančius sparnelius nesustabdė manęs nuo paskutinių pusryčių kąsnio susikimšimo į vis dar ne iki galo laiko suprantantį skrandį. Kavos išsinešimui vis tik pasiėmiau ir grįžau į viešbutį pailsėti – maisto padauginimo atvejais geriausiai leisti kūnui daryti savo darbą, jam per daug netrukdant.
IMG_0515
Niekas geriau neprimena, kad esi JAV redneck’ų žemėse nei kelio ženklas, liepiantis atgailauti.

Mano viešnagės pabaigoje vienas iš atvykusių lietuvių kolegų gerai pasakė – Amerikoje niekada nebūni alkanas, čia visada iš kažkur atsiranda maisto ir tu tiesiog nevengi jo suvalgyti.

Beveik užsnūdęs ant savo queen bed pagalvojau, kad reikia patikrinti koks atstumas iki tos vietos, kur turėčiau pietauti. Pasirodo, važiuoti reikia apie 40 minučių. Labai tingiai įsiropščiau į savo pikapą, įsijungiau palydovinę radiją, kurios neužsisakinėjau ir pasileidau į plokščią kaip automagistralė į Klaipėdą kelią. Rural America – visur žemdirbystė, beveik nėra ryšio, labai plokščia – tiesiog hipnotizuoja. Jei ne kalbantis žemėlapis – bučiau važiavęs daug ilgiau, tačiau reikėjo pasukti į kairę ir toliau kelionę tęsti žvyrkeliu. Taip pat reikėjo įvažiuoti į vieną statesnių kalnų, į kuriuos kada nors važiavęs. Taip pat į tą patį kalną tuo metu važiavo cemento prikrautas sunkvežimis – atbulas, kadangi priekiu nepatempė. Ten, kalno viršuje, gyvena Joel ir būtent šiandien – sekmadienį – darbuotojai važiavo įrenginėti jo baseino. Tas namas ir aplink esantys tušti hektarai priklauso Joel ir tai yra beveik ranča – ten trūksta tik arklių ir kukurūzų lauko, kas jau tuoj tuoj bus, nes kai bus užbaigtas baseinas, planas yra auginti arklius. Mano tobula redneck’o svajonė išsipildė – atsiradau ten, kur niekada negalvojau kad atsirasiu – tarp tikrų, nuoširdžių, vietinių žmonių – ne visur skubančių miestelėnų, o normalių raudonkaklių. Šioje vietoje jaučiu pareigą pasakyti, kad nesu prieš redneck’us, kaimiečius, miestiečius, balsuojančius už demokratus, ar respublikonus – man tiesiog visą gyvenimą buvo nuoširdžiai smalsu kaip gyvena šita populiacijos dalis, apie kurią tiek daug girdėjau filmuose ir skaičiau knygose.
Pietums suvažiavo visa giminė – tetos, dėdė, močiutė, dar pora kažkokių giminaičių, kurių ryšio iki galo nesupratau. Visa giminė iš žmonos pusės, kadangi pats Joel yra iš Arizonos (tačiau škotų kilmės ir tai labai puikiai atsipindi daugmaž visur – nuo pasakojimų iki dvidešimties kardų ant sienos – ir dar pusšimčio garaže – su škotiška sentencija, vainikuojančia laikiklį). Visi vietiniai, per daug po pasaulį neišsibarstę vokiečių kilmės gyventojai apie kuriuos pasakojau pirmoje dalyje. Kelios kartos vienoje patalpoje – visi labai smalsūs ir draugiški. Mimi – viena iš tetų – nuolat vienoje ausyje klauso beisbolo varžybų bei visiems praneša ar St. Louis Cardinals laimi, ar pralaimi. Dėdė Fritz bando kalbinti mane vokiškai ir pasakoja kiek įvairiausių gyvūnų šiose apylinkėse yra sumedžiojęs (visus). Visa tai vyksta kol darbuotojai lauke pila cementą į vietą, kur kažkada bus baseinas. Joel nuolat primena visiems, kad aš esu iš lietuvos ir mes tuoj eisim medžioti kojotų – svarbu, kad tik triukšmas jų neišgąsdintų (išgąsdino).

Giminės apsuptyje net nepastebėjau kaip greitai praėjo laikas, visi išsiskirstė ir vėl likome keliese. Likome laukti kol tems, kadangi tas ne pigiai kainuojantis kojotų šaukimo aparatas turi būti išbandytas dar šiandien. Man vis dar buvo sunku suprasti ar visa tai, ką dabar patiriu, yra tikrai realybė, ar kažkoks jetlag’o sukeltas sapnas, tačiau buvau pasiruošęs eiti iki galo. Jei reikės – nušausiu tą kojotą. Joel parodė “atsarginį” kailį, kurį nusipirko iš netoliese gyvenančio kailiadirbio – čia tuo atveju jei kartais sumedžiosiu kojotą, tai jo kailį apdirbti truks ilgai, todėl galėsiu pasiimti tą atsarginį – kaip trofėjų. Mūsų planas buvo plieninis – aš lauksiu su AR-15, ant kurio užmontuotas ne per seniausiai prišaudytas red-dot, o Joel palaikys mane su .22 kalibro ilgavamzdžiu su optiniu taikikliu.

IMG_0521
Laukiame kojotų su normaliais ginklais ir lengvai dūminiu viskiu. Tai vyko iš tikrųjų.

Trūko tik kojotų ir, tikriausiai, leidimo medžioti, bet čia yra ‘Merica ir nenorėjau ginčytis su vietiniais dėl ką galima ir ko negalima daryti privačioje valdoje.

Įsitaisę antro aukšto terasoje laukėme kol ateis tie daug problemų nekeliantys gyvūnai ir galėsime parodyti jiems kas čia yra alfa grobuonis, tačiau tamsa atėjo anksčiau. Labai greitai girdėjosi tik kažkur toliau pravažiuojantis krovininis traukinys bei skerdžiamo zuikio garsai iš kojotų šaukimo prietaiso. – Probably the pool workers scared them off, – konstatavom prieš grįždami į vidų. Prisikrovęs įspūdžių jau visiškoje tamsoje patraukiau link viešbučio. Baisus kelias žemyn ir ilgokas kelias namo. Tądien dar nebuvau pasiruošęs nakvoti svečiuose, bet žinojau, kad tai yra neišvengiama.

***Jei patinka mano tekstai – kviečiu tapti rėmėju mano Patreon paskyroje. Labiausiai motyvuoja ne tie keli doleriai per mėnesį, o žinojimas, kad kažkam rūpi taip labai, kad nepatingėjo užsiregistruoti. Ačiū!***

2 komentarai apie “Kitą kartą Amerikoje. II dalis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.