Pirmą tikrą darbo dieną Joel man padovanojo peilį. Labai anksti prireikė nuvykti iki vietinės technikos parduotuvės, nes pritrūkome prailgintuvų, kurie, pasirodo, yra vadinami power strips. Toje parduotuvėje, kaip ir turbūt visose apylinkės parduotuvėse, galima nusipirkti šovinių ir peilių – jie visada padėti beveik prie pat išėjimo, kad kartais nepamirštum. Joel sakė, kad jo mėgstamas karininkas yra pasakęs:
– Always carry a knife in case there’s cheesecake or someone needs to be stabbed. – Įdomus akcentas ties ‘needs to be stabbed’, – pagalvojau. Jei kam nors reikia, kad būtų padurtas. Įdomi struktūra.
Nuo tada visada su savimi nešiojausi lankstomą peilį – išskyrus tuos atvejus, kai važiuodavau į St. Louis pasižmonėti.

Iš ties, gyvenimas Columbia ir gyvenimas St. Louis yra kardinaliai skirtingi. Columbia ir apylinkėse yra priimtina dėvėti ar su savimi nešiotis praktiškai bet ką, kadangi tai toks darbininkų – fermerių kraštas, niekada negali žinoti kas važiuoja į ar grįžta iš darbo kasykloje, elektros skirstymo jėgainėje ar rančoje. Iš esmės labai daug kas savo drabužius perka jau anksčiau minėtame Rural King – pati artimiausia parduotuvė yra visai netoli – tik 20 minučių kelio (taip, kol ten buvau, viskas buvo daugmaž 20 minučių kelio). Ten yra ir džinsų po $10 ir marškinėlių už ar pigiau, ir viščiukų ar šaunamųjų ginklų. Visai neseniai vietiniai šaunamųjų ginklų įstatymai buvo šiek tiek sugriežtinti, todėl bet kas atėjęs į parduotuvę nebegali nusipirkti ilgavamzdžio pusiau automatinio šautuvo su optiniu taikikliu. Dabar turi būti registruotas Ilinojaus gyventojas ir gauti patvirtinimą iš vietinės valdžios institucijos, atsakingos už ginklus. Joel nebuvo iki galo tuo patenkintas, tačiau sutiko, kad galbūt truputėlį atsargiau patikrinti ar žmogus nėra sėdėjęs kalėjime ar psichikos sveikatos ligoninėje, padaręs rimtų nusikaltimų ar šiaip nepatikimas, prieš gaunant šaunamąjį ginklą nėra tokia jau bloga mintis.

Susitvarkius su interneto iššūkiais ofise ir pagaliau susijungus su likusiu pasauliu buvo galima susiplanuoti darbus ateinančioms dienoms.

Prieš akis – visas likęs ofiso įrengimas, įskaitant baldus, gamybinę įrangą, konferencinę įrangą ir netgi tokias smulkmenas kaip kavos aparatas ir kava (turbūt yra žmonių, kurie pasakytų, kad kavos aparatas yra svarbiausias ofiso įrankis darbams atlikti, bet aš nesu vienas iš jų). Pirmoji diena nebuvo labai ilga, tačiau nelabai ką ir galėjome padaryti – darbai suderinti, liko laukti kol bus paruoštos prekės arba važiuoti į didelius prekybos centrus kai ką nusipirkti patiems, todėl patraukėme vėlyvų pietų.

Pakeliui link išsvajotųjų pietų vietos Joel sustojo prie batų parduotuvės. Jam labai patinka tikri western boots, todėl jis norėjo ir man padovanoti vieną porą, tačiau suskubo ir kelis kartus priminti, kad kaskart kai perką kam nors dovanų batus, būtinai nusiperka porą ir sau. Na ir, žinoma, žmona ant jo dėl to labai pyksta. Tiesa pasakius, kai sužinojau kiek pora tikros odos batų kainuoja iškart nusprendžiau, kad pats tokių nebūčiau pirkęs, tačiau kai kas nors dovanoja – nejaugi atsisakysi. Išsrinkau šį bei tą iš dicsounted aisle; po trumpos konsultacijos su pardavėjais dėl dydžio bei jausmo iškart buvo aišku kuri pora iš tų kelių, kurios krito į akis yra ta vienintelė.

Būtent tada patyriau a-ha! akimirka, kai nusprendžiau, kad leidžiant laiką rural aplinkoje reikėtų atitinkamai ir atrodyti. Kitaip tariant – when in Rome – todėl mano pirkinių sąraše iškart atsirado kelios poros džinsų, džinsinis švarkas bei flaneliniai marškiniai, tačiau apie tai – kitą kartą.

Pirmos darbo dienos pietums – sparneliai, tik šįkart kepti ne kiaulės taukuose ir riešutų svieste, kaip kad vakarykščiai pietų sparneliai… Šįkart sparneliai kepti nehigienišką laiką nekeistame aliejuje ir išmirkyti padaže arba prieskoniuose pagal skonį. Suprantama, padažų pasirinkimas yra begalinis, tačiau aš paprastai apsiriboju 20% aštriausių padažų, todėl išsirinkau Blazin’ Hot, kas buvo pačioje aštrumo viršūnėje vienai sparnelių pusei ir kitai pusei, kad nebūtų viskas taip aštru, pasirinkau Garlic Parmesan, kas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo tikra klaida. Dėl Blazin’ Hot mane įspėjo kelis kartus – sakė, kad tai tikrai aštru, ir kad šitas padažas yra labiau savęs išbandymui, nei skoniui, tačiau niekaip nenorėjau pasiduoti. Dar niekada aštrumas manęs nenužudė, nors kelis kartus ir buvau visai netoli beprotybės ribos. Šįkart nusprendžiau, kad JAV tikrai nebus blogiau, nei aštrieji hot-pot Kinijoje, ir buvau teisus – Blazin’, nors ir išties aštrus, tačiau nebuvo nei per pusę tiek baisus, kiek tie lemtingi kartai keistuose Fuzhou restoranuose, kai tikrai galvojau, kad žala, padaryta mano kūnui ir protui, yra negrįžtama. Tiesa, Garlic Parmesan skonio beveik nebejaučiau, todėl darau išvadą, kad Blazin’ aštraus maisto nevalgančiam žmogui būtų tikras iššūkis, galintis ir visai liūdnai baigtis.

Kai baigiau naikinti aštriuosius sparnelius barmenas paklausė kaip skonis ir kaip aš apskritai jaučiuosi.
– It’s good, – atsakiau išdidžiai. – You know, in two years I’ve been working here, no one’s ever told that this sauce is good. It’s either too hot or unbearable, – susimąstęs atsakė barmenas. – He did not even blink when eating these wings. Lithuanians, am I right? – trumpą pokalbį link pabaigos vedė Joel.

***Jei patinka mano tekstai – kviečiu tapti rėmėju mano Patreon paskyroje. Labiausiai motyvuoja ne tie keli doleriai per mėnesį, o žinojimas, kad kažkam rūpi taip labai, kad nepatingėjo užsiregistruoti. Ačiū!***