Gretai susigyvenęs su laiko juostų skirtumais įsitaisiau į komandiruotinę rutiną. Pabundu prieš 6 ryto ir įsikimbu į kompiuterį, kuriame stengiuosi kiek įmanoma greičiau sureaguoti į skubiausius pranešimus iš Lietuvos, kol ten dar dienos metas. Pusryčiauju tik susidėliojęs darbus į vietas, ką reikia delegavęs atsakingiems asmenims, o kas neskubu – pasidedu tolimesniam laikui. Dažniausiai taip įsisuku į darbus, kad nusiprausti ir susikimšti ką nors į skrandį (dažniausiai mano organizmui nepriimtinus angliavandenių kiekius, kadangi ne visada yra ko nors kito) bei atsirasti vietiniame darbe laiko lieka ne tiek ir daug. Tiesa, kai pradedu darbą JAV, Lietuvoje darbo diena būna beveik pasibaigusi, todėl galiu koncentruotis į tai, kas prieš akis.

Kadangi buvau pažadėjęs Joel, kad tikrai dar bent kartą eisime medžioti kojotų – kažkurią dieną nusprendžiau pernakvoti pas jį rančoje. Stengiausi kiek įmanoma ilgiau tempti laiką iki šios nakvynės, mat nesijaučiu puikiai besisvečiuodamas svetimuose namuose – negaliu tiesiog „jaustis kaip namie“ – tai nėra mano namai ir nežinau visų nerašytų taisyklių. Keistai jaučiuosi, kai atsikeliu ryte ir nežinau ar jau priimtina eiti virti kavos bei gaminti pusryčių, ar turėčiau palaukti kol šeimininkai atsikels; tiesiog nesu geras svečias, todėl nakvynės svečiuose visiškai nelaukiau, tačiau ką esu pažadėjęs tą turiu ištesėti – turiu seniai įdiegtą poreikį atsakyti už bazarą. Tikiu, kad Joel irgi norėjo atsakyti už bazarą, kadangi nuolat ieškodavo visokių pasiteisinimų kodėl kojotai neateina: galbūt juos išgąsdino baseino meistrai, galbūt mes netinkamai apsirengę, galbūt kojotų šaukimo prietaisas brokuotas arba dėl kažkokių magiškų mano savybių kojotai tiesiog nusprendė daugiau nebesilankyti, todėl galiausiai buvo nuspręsta, kad mano dėka kojotų problemos nebėra – matyt rytų europiečio biolaukai nesutapo su tų laukinių gyvūnų vibracijomis.

Prieš iškeliaudamas į darbą susikroviau kuprinę ir atsisveikinau su viešbučio kambariu, tarsi sakydamas sudie savo privatumui artimiausioms 30-40 valandų. Po darbų patraukėme link Joel rančos. Kadangi paskutinį kartą paaiškėjo, kad džinsai nėra geriausias drabužių pasirinkimas medžioklei, šįkart įsidėjau kamufliažines kelnes ir net pirmą merino vilnos sluoksnį, kad nereikėtų savo atšalusių kaulų šildyti drungnoje vonioje. Truputį pakeitėme ir savo planus – bandysime į medžioklę kilti prieš auštant, kadangi Joel kažkur skaitė, kad kojotai, kaip naktiniai gyvūnai, aktyviausi būna prieš temstant bei auštant. Atsikėliau be žadintuvo, apsirengiau kovinius drabužius ir buvau pasiruošęs nukauti bent vieną kojotą.

Įjungėme skerdžiamų kiškių garsus ir nejudėdami stebėjome aplinką – galbūt šiandien bus ta lemtinga diena, kai žmogus eilinį kartą nugali gyvūną. Kai geriau pagalvoji, tai šiuolaikinė medžioklė nėra net tokia jau jaudinanti – didžiausia grėsmė medžiotojui yra kiti, dažniausiai bent jau lengvai apgirtę, medžiotojai. Tai nėra herojiška, drąsu ar ekstremalu; visas procesas labiau primena gulinčio spardymą nei džentelmenišką kovą prieš lygiavertį priešininką. Kažkur giliai širdyje nujaučiau, kad nebus tų kojotų nei ryte, nei vakare, tačiau buvau pastatytas į ganėtinai dviprasmišką padėtį: iš vienos pusės neturėjau didžiulio noro šauti į beginklį gyvūną, iš kitos pusės turėjau atsakyti už bazarą. Patekau į eilinę situaciją, kai reikia pasirinkti pusę – kitaip tariant gyvenau dar vieną suaugusio žmogaus gyvenimo dieną.

Brėkštant vaizdai nuo aukščiausios 30 metrų virš jūros lygio Ilinojaus kalvos buvo išties žavūs, įkvepiantys ir primenantys, kad išties mes kaip civilizacija galime įsivaizduoti esą dievai, galintys spręsti kam lemta gyventi, o kas nėra vertas sulaukti naujos dienos, statyti pastatus ir pjeses, gaminti masinio naikinimo ginklus ar rašyti knygas, tačiau prieš gamtą mes patys esame visiškai bejėgiai – tik femtosekundinis blyksnis visatos istorijoje. Įkvėpęs vėsaus rytinio oro ir užgėręs jį karšta kava jaučiausi pasiruošęs nutaikyti raudoną taškelį į laukymę priešais, skenavau kiekvieną lopinėlį ieškodamas nors menkiausio judesio, tačiau ir šįkart visos mūsų medžioklės pastangos buvo veltui. Pakilus saulei grįžome pusryčių – puskilogramis bacon‘o ir kiaušiniai – po kurių jaučiausi netekęs kelių gyvenimo metų bei kelių milimetrų arterijos diametro.

Tikriausiai buvo ketvirtadienis, darbai ėjosi gan greitai ir ofisas pagaliau pradėjo įgauti ofiso formą – jau turėjome kur atsisėsti bei kur pasidėti daiktus. Pagaliau pradėjau jausti, kad tikriausiai per ilgą kelionę suplanavau, kadangi viskas ėjosi greičiau, nei tikėjausi. Po dienos darbų nusprendėme aplankyti St. Louis Gateway Arch – 192 metų aukščio ir tokio paties pločio arką, pastatytą 1965 metais.

Visas sumanymas atspindi tai, kad kadaise St. Louis buvo laikomas tarsi vartais į vakarus – daugelis pasiryžusių keliauti ieškoti laimės bei choleros pradėdavo kelionę būtent iš čia. Statinį 1947 metais sugalvojo suomių kilmės architektas Eero Saarinen – perskaitęs šį faktą pajutau netikėtą džiaugsmą viduje, tarsi didžiuočiausi Baltijos kaimynų pasiekimais.

Kai sužinojau, kad į arką galima patekti bei užsikelti į patį viršų nusprendžiau, kad privalau tai padaryti. Iš vienos pusės todėl, kad bijau aukščio ir norėjau sau įrodyti, kad galiu išgyventi pakilimą į 192 metų aukščio plieno struktūrą, iš kurios iškritus tikriausiai numirčiau prieš pasiekdamas žemę, iš kitos pusės dėl to, kad esu JAV ir tiesiog privalau pasigrožėti šiuo monumentu didybės manijai. Kadangi keliavome iškart po darbų, laiko keisti drabužiams paprasčiausiai nebuvo, todėl atrodėme kaip darbo liaudies atstovai – aš su languotomis kelnėmis, geltonu džemperiu ir striuke, o Joel su tėvelio džinsais bei fliso megztuku, ant kurio buvo priklijuotas antsiuvas su vyčiu. Iš vienos pusės simboliška ir gražu, iš kitos pusės – paramilitaristiškai redneckiška. Suprantama, Joel pamiršo kad norint patekti į arką reikia eiti per apsaugą, kuri yra ginkluota metalo detektoriais ir Rentgeno spindulių skeneriais ir nepasirūpino, kad neturėtų peilio, kurį su savimi nešiojosi visur – just in case there‘s cheescake or someone needs to be stabbed. Iki automobilio – geras kelio gabalas, todėl pasiūliau peilį paslėpti tualete – toks planas dar niekada nenuvylė filmų herojų, tai kodėl turėtų nesuveikti mums? Kol stebėjau ar nėra nepageidaujamų žvilgsnių, kurie galėtų mūsų šaltąjį ginklą nugvelbti, Joel ieškojo vietos kur peilį būtų galima paslėpti. Po kriaukle rado visai patogią nišą, kuri ne taip lengvai pasiekiama ir visiškai nematoma iš išorės – ten ir palikome savo peilį, atsilikome gamtos reikalus bei spėjome pasiskųsti vienas kitam kad šiais laikais, kai koronavirusas siaučia pasaulyje, vis dažniau pagauname save plaunant rankas, nors tuomet nei Lietuvoje, nei JAV šis nematomas priešas nebuvo toks grėsmingas pagal užsikrėtusių žmonių skaičių.

Dėl slaptos misijos peiliui paslėpti bei dėl to, kad Joel kažkur pradangino bilietus, kuriuos vėliau rado (vis tik galvoju, kad jis mūsiškių bilietų nerado, tiesiog nupirko kitus, tačiau aš jo laukiau salėje ir nemačiau kas vyksta iš tiesų), spėjome tik į dokumentinio filmo pabaigą. Taip, prieš keliantis į arką rekomenduojama peržiūrėti 30 minučių filmą iš šeštojo dešimtmečio apie tai kaip arka buvo statoma. Nors ir paskutinės kelios minutės, kurias pamatėme, buvo ganėtinai įdomios, tačiau nejaučiau kad būčiau daug praradęs. Labiau jaudinausi dėl kilimo į viršų.

Į viršų kylama viena dviejų arkos „kojų“ ir arka, suprantama, nėra labai paprastas architektūrinis sprendimas liftams, todėl keliantis mechanizmas yra tam tikras eskalatoriaus, lifto bei funikulieriaus hibridas. Pats inžinerinis sprendimas skamba daug įspūdingiau, nei kilimas realybėje, kuris vyksta įspraudžiant žmonės į mažas kabinas, kurios per keturias minutes pasiekia viršų. Kabinos išties mažos – mano galva rėmėsi į lubas ir labai sunkiai radau kojų poziciją, kuri leistų nesiliesti su Joel keliais. Įspūdingiausia, kad kabina skirta penkiems žmonėms. Dar įspūdingiau tai, kad kai leidomės keturiese nelabai pavyko atskirti kur baigiasi mano keliai ir prasideda kitų žmonių keliai; bet ko nepadarysi dėl galimybės pabūti 192 metų daugiau nei 50 metų senumo statinyje?

Vaizdas iš viršaus, nors ir įspūdingas, nebuvo kvapą gniaužiantis ar baisus – jaučiausi ganėtinai saugiai. Matomai kiliminė danga suteikė jaukumo bei užtikrintumo, kad net ir čia – šioje ankštoje apžvalgos aikštelėje interjero dizaineriai pagalvojo apie „namų jausmo“ sukūrimą. Paskaitinėjau informacines lenteles, atminčiai padariau kelias nuotraukas ir nusprendėme leistis atgal. Daugiau nei dešimt minučių ten nėra ką veikti.

Prasukę pro tualetą ir susirinkę peilį patraukėme link miesto. Kadangi nebuvo taip vėlu išėjome apžiūrėti St. Louis downtown, kuris nors trumpam savo kvapais, garsais ir benamiais nupušėliais trumpam sugrąžino iš kaimo į miestą. Prieš keliaudami namo užsukome į vieną alaus mikro daryklą, kur mus aptarnavęs barmenas bandė įtikinti, kad pažįsta vieną lietuvę, gyvenančią kažkur netoliese. Sakė, kad susipažino su ja klube, kai ji užsmaugė savo tvirtomis rankomis. Nelabai supratau konteksto, tačiau nelabai norėjau gilintis į kitų žmonių smaugimo ypatumus. Facebook suradus Oksana Nonyabiz pasirodė, kad mergina tikrai tvirta, galimai ne vienerius metus užsiėmė fitnesu. Barmenas teigė, kad dabar Oksana ištekėjusi ir nebesmaugia eilinių žmonių klubuose; tiesiog džiaugiasi šeimyniniu gyvenimu. Aš kiek dvejojau Oksanos kilme, kadangi Lithuania ir Ukrainia tame krašte yra beveik viena ir ta pati šalis, ypač kai ne visi žino kur Europa yra apskritai. Tačiau nebandžiau niekam nieko įrodyti, tiesiog laukiau savo sumuštinio su kalakutiena.

***Jei patinka mano tekstai – kviečiu tapti rėmėju mano Patreon paskyroje. Labiausiai motyvuoja ne tie keli doleriai per mėnesį, o žinojimas, kad kažkam rūpi taip labai, kad nepatingėjo užsiregistruoti. Ačiū!***