Kitą kartą Amerikoje. V dalis

Penktadienis džiugino progresu – dauguma darbinių klausimų, kurie nedavė ramybės savaitės eigoje, jau buvo išspręsti ir Joel vis dažniau primindavo, kad šiandien vakare keliausime į barą netoli jo namų. Aš savo ruožtu jam primindavau, kad norėdamas pilnai įsilieti į aplinką turėsiu įsigyti porą džinsų, kurie tiktų su naujai įgytais batais. Barą, į kurį keliausime, įsivaizdavau kaip visišką redneckų rojų, į kurį savaitgalio vakarais suvažiuoja darbininkai iš aplinkinių fermų – apsirengę praktiškai darbo rūbais – džinsais, flaneliniais marškiniais, dėvėdami beisbolo kepuraites. Joel teigimu tas baras yra vienintelė vieta „logišku atstumu“ nuo jo namų, kuriame galima gerai praleisti laiką ir maistas ten visai neblogas. Planas buvo dar vieną naktį praleisti Joel svečiuose, matomai su viskio taure rankose, tik be kojotų medžioklės – tuomet jau buvome susitaikę su realybe (Joel labai dėl to liūdėjo, tuo tarpu aš šiek tiek džiūgavau).

Pabaigę darbus sušokome į savo pikapus ir patraukėme link Rural King. Norėjau važiuoti atskirai, kad turėčiau galimybę pasitraukti jei kartais reikės pabūti vienatvėje. Arba viskas atsibos.

IMG_0600
Rural King, kaip jau minėjau anksčiau, yra visko nuo džinsų iki gyvų vištų. Tačiau be ginklų irgi neapsieinama…
IMG_0617
…kaip ir be labai jau right-wing marškinėlių.

 

Joel jau kurį laiką pasakojo apie $10 vertės džinsus, kuriuos galima nusipirkti kaimo Senukuose ir tai tik dar labiau žadino smalsumą – buvo labai įdomu kaip atrodysiu su tėvelio džinsais, kaubojiškais batais ir languotais marškiniais. Pasirinkimas nenuvylė – visi pasaulio baisiausi džinsų modeliai – vienoje vietoje. Visi gerokai per platūs ir per dideli. Net tie, kurie tinka per liemenį, vis tiek kažkokių būdu yra per dideli. Privalėjau išsirinkti bent porą variantų, todėl apsistojau ties Real Work Wear tėvelio modeliu ir Wrangler modeliu, kuris priminė Marlboro kaubojaus reklamą. Šiam vakarui, ir visam likusiam gyvenimui Ilinojaus valstijoje jau buvau pilnai pasiruošęs.

IMG_0607
Tėvelio džinsais kaubojiškuose batuose. Dėvėti reikėtų kitaip – džinsus užvilkus ant batų (tam yra modelis boot cut) ir susikišti juos į batus tik dirbant ar jojant žirgu. Atsisakiau vadovautis priimtomis normomis ir dėvėjau batus taip, kaip man atrodė teisinga. Freedom.

Joel susiskambino su žmona, pasitvirtinome kada susitinkame ir patraukėme link baro, esančio Mayestown. Tai yra turbūt vienas mažiausių miestelių, kuriuose teko lankytis – dabartinė populiacija tikriausiai siekia apie 160 žmonių ir tai yra viena didžiausių regiono vietų, kadangi čia yra vienintelis baras į kurį po darbų atsikvėpti susirenka vienkiemiuose gyvenantys aplinkiniai. Iš išvaizdos miestelis nelabai pasikeitė nuo savo įkūrimo 1904 metais – jei tik vietoje asfalto būtų purvas, galėtum pagalvoti kad esi laukinių Vakarų Amerikoje – miestelio viduryje yra General Store, kurioje gali nusipirkti konservų, kulkų, viskio bei apsistoti porai naktų viršuje esančiuose kambariuose. Kitoje gatvės pusėje – baras, kuris labiau priminė saloon – pilnas džinsais apsirengusių, beisbolo kepuraites dėvinčių vyrų, kelios gan kukliai atrodančios moterys ir galimai nepilnametės padavėjos, mintinai žinančios kuris iš viskių yra Joel „kaip visada“ gėrimas. Kiek sunku patikėti, bet tą penktadienio vakarą automobilių praktiškai nebuvo kur pasistatyti – vien pikapai, visi sugrūsti kas kaip. Pirmoji mintis, šaunanti į galvą, yra apie vairavimą išgėrus – įdomu kiek promilių galima turėti Ilinojaus valstijoje, kad neatimtų teisių. Tada labai greitai supranti, kad tikriausiai čia žmonės puikiai žino, kad jiems negresia įstatymas. Vis tik šioje pasaulio dalyje tas laisvės, kaip anarchijos ir nepriklausomybės nuo nieko, suvokimas yra labai gyvas. Beveik laukiniai vakarai, tik ne vakaruose, beveik XX amžiaus pradžia tik XXI amžiaus įkarštyje; visas regionas yra tarsi miniatiūrinis pasaulis stikliniame butelyje, išsaugotas idealiame stovyje iki dabartinių laikų.

Žinoma, Mayestown Creek bare neužsibuvome per ilgai – reikėjo kažkuriuo metu traukti link namų. Joel jau buvo išgėręs dvigubą viskio ir nepilnametės padavėjos vis bandė įsiūlyti čekį apmokėjimui, kadangi mes savo laiką kaip vertingi klientai jau išnaudojome – laikas vietą užleisti naujiems vertingiems klientams iš kažkurios apylinkių fermos. Važiuodamas į Joel pilį vis svarsčiau kaip smarkiai skiriasi mūsų kultūros; pas mus nors ir pagaunamas vienas kitas girtas vairuotojas reido metu, tačiau kol kas matyti 50 potencialiai girtų vairuotojų prie vieno baro matyti dar neteko.

Vakaras išties buvo pratęstas prie židinio ir viskio taurės, Joel bandant įsiūlyti savo žmonos brolį kaip vieną iš galimų JAV padalinio darbuotojų. Pokalbis per ilgai neužsitęsė, kadangi visa savaitė darbinių problemų sprendimo padarė savo.

Šeštadienis buvo suplanuotas iš anksto – šiandien bus road trip į olas, kurios priklauso tam pačiam vyrukui, iš kurio nuomojamės ofiso patalpas. Nelabai žinau kodėl tai taip įdomu, tačiau buvo smalso tiesiog pažiūrėti kas bus toliau.

IMG_0611
Kažkada čia buvo kalkių kasykla – dabar buvo požeminis verslo centras Stone City – viskas kaip ant žemės, tik pigiau ir nėra nuosavybės mokesčių, nes… po žeme.

Planas buvo toks: susirenkam Joel žmonos mamą, tada jos sesę, pažiūrim olas ir dar ką nors nuveikiam. Daugmaž taip. Kaip doras europietis siūliau visiems sėsti į vieną automobilį, kadangi tikrai tilpsime penkiese, tačiau vis tiek važiavome dvejais automobiliais, nes tiesiog. Surinkę tetą Carol patraukėme link kitos tetos – Mimi namų (kažkodėl viena iš jų yra vadinama vardu, o kita – pravarde). Jau praeitą savaitgalį Carol bandė mane visaip kalbinti ir šįkart keliaujant automobiliu pasakojo apie vieną knygų, kurias skaitė savo knygų klube. Tai buvo knyga apie lietuvius tremtyje, tik šį knyga jai įsiminė tuo, kad pirmiausiai – niekas iš jų klubo iki šios knygos nežinojo kad tokia šalis egzistuoja, bet kartu ir dėl to, kad tai nebuvo dar viena liūdesio pilna knyga apie sunkų žmonių likimą, o labiau apie žmonių norą išgyventi ir pozityvių dalykų paiešką net ir sunkiausiomis sąlygomis. Tiesa pasakius buvau sužavėtas Carol pastangomis palaikyti pokalbį, gan greitai tarp mūsų pradėjo vystytis įvairios temos ir kažkuriuo metu palietėme šunų auginimą bei dresūrą – pasirodo Carol visą gyvenimą augino ir dresavo šunis, su vienu augintinių netgi pasiekė OTCH titulą (tai yra praktiškai šunų PhD). Sakyčiau per dienos road trip tapome neblogais draugais. Suprantama, dėl Carol ir Mimi amžiaus kelionė ilgai netruko ir apžiūrėję olas išvežiojome visus kur kam reikėjo. Tuo metu jau labai norėjau pasišalinti ir pabūti sau, tačiau Joel labai norėjo užsukti į Stumpy‘s distileriją, kurioje gaminamas turbūt garsiausias Ilinojaus burbonas (tai nėra labai didelis pasiekimas, kadangi Ilinojus apskritai nėra žinomas kaip burbono valstija – tam reikėtų nuvyktį į kaimyninį Kentukį). Joel, žinoma, neatsisakė paragauti kelių skirtingų burbonų puikiai žinodamas, kad reikės tuoj pat sėsti už vairo.

Tik grįžęs į jo rančą susirinkau daiktus ir patraukiau link viešbučio, kur ir praleidau likusį šeštadienį. Norėjau pailsėti nuo visko – nuo darbo, Joel, nuo maisto gausybės ir nuo Amerikos apskritai. Kadangi sekmadienio planas kol kas buvo tik papietauti su Joel šeima – pradėjau planuoti veiklą atskirai nuo visų. Prisižadėjau popietę praleisti St. Louis – patyrinėti miestą, įsigyti ką nors sau ir žmonai, galbūt užsukti į knygyną. Vakarienę praleidau – tądien mintis apie maistą visiškai nebežavėjo.

Sekmadienis išaušo itin saulėtas ir šiltas – galėjau vaikščioti trumpomis rankovėmis. Iki pietų vis dar ilsėjausi nuo visko ir morališkai ruošiausi dar vienam gan nepatogiam susitikimui su mano standartais labai didele šeima. Šįkart pietūs buvo Mimi namuose – visai netoli viešbučio, todėl tikėjausi pietuose neužtrukti per ilgai. Prisijungiau visiems tik grįžūs iš bažnyčios; vos įžengęs pro duris gavau pasiūlymą rinktis ką gersiu bei sėsti prie stalo. Pietums – kepta vištiena pagal Vince Coleman manos receptą, tačiau prieš pietus sekė malda, kuri suvokiama kiek kitaip nei mūsuose – sudėjus rankas kažkas iš pietautojų sumurma kokius 5 visiškai neatskiriamus vienas nuo kito žodžius ir visi yra laisvi kibti į maistą.

Patiekalas visai neblogas – kepti orkaitėje vištienos gabaliukai su ananasų tyre ant viršaus, tačiau tai, kas eina prie patiekalo privertė mane kvestionuoti šių žmonių dietos pasirinkimus. Su brokoliais ir salotomis viskas gerai, tačiau kai mano rankose atsidūrė dubuo su keistos džemo konsistencijos turiniu suabejojau ar šį priedą turėčiau valgyti kartu su vištiena, ar kaip desertą. Paklausus kas tai, atsakymas buvo paprastas: jello. Saldūs drebučiai su bananais ir tais mažais baltais zefyriukais, kuriuos deda į kakavą. Ir taip, jie šitą želatinos patiekalą valgo su vištiena ir brokoliais. Už tokią Ameriką aš tikrai nekovojau, bet laisvė yra laisvė ir tegul šie žmonės valgo ką tik nori. Vis tik įdomiau už jello man buvo vištienos patiekalas, todėl paklausiau kas yra ar buvo Vince Coleman. – He‘s a baseball player, – man greitai atsakė Mimi. – And he‘s a good one, but boy was he black, – greitai įsiterpė dėdė Fritz. – He is as dark as your shirt, – rodydamas į tamsios spalvos marškinius tęsė dėdė. Nežinodamas kokio protokolo derėtų laikytis kalboms pasukus rasizmo linkme nusišypsojau ir bandžiau nebemesti malkų į ugnį. Carol dar pabandė išgelbėti situaciją, kad Vince vis tik buvo labai geras beisbolo žaidėjas, tačiau kažkaip niekas nepaminėjo, kad šitie du dalykai – gerumas beisbole ir odos spalva nelabai ką bendro turi tarpusavyje.

Greituoju būdu susikimšau gerokai pasaldintą vištieną, padėkojau už maistą, pasižadėjau ateinantį šeštadienį sudalyvauti bendruomenės protmūšyje ir dar atsivesti kolegų, kurie planuoja atvykti penktadienį ir skubiai išvykau pabūti St. Louis kur tiesiog slampinėjau gatvėmis, vaikščiojau parkuose bei džiaugiausi pavasariu, kuris Lietuvoje taip ir neatėjo.

IMG_0625
Pakeliui į St. Louis, važiuojant vaizdingu maršrutu, kažkur Masonų kelyje, yra pirmoji Kristaus Mokslininko bažnyčia. Kartais tikrai atrodo, kad keisčiau Amerikoje nebegali būti, bet staiga šį šalis ima ir nustebina vėl. Ir vėl.

Kažkuriuo metu atslinkau iki nepriklausomo knygyno, kuriame visos knygos atrodė per brangios, tačiau viduje vyravo itin hipsterinė atmosfera, todėl pasilikau kuriam laikui ir netgi įsigijau vieną knygą – Khaled Khalifa Death is Hard Work – parašytas Sirijoje vykstant pilietiniam karui vietinio gyventojo apie tai kaip po mirties trys vaikai gabeno savo tėvo palaikus siekdami išpildyti jo priešmirtinį norą būti palaidotam prie savo sesers.

Ilgai mieste neužsibuvau ir grįžęs į viešbutį dar prieš sutemstant ruošiausi dar vienai savaitei.

Vienas komentaras apie “Kitą kartą Amerikoje. V dalis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.