Antroji savaitė prabėgo ganėtinai greitai ir be didelių įvykių. Nuovargis bei namų ilgesys padarė savo, todėl stengdavausi kiek įmanoma daugiau laiko skirti sau bei poilsiui nuo visko. Labiausiai laukiau savaitgalio bei kelionės namo.

Ketvirtadienį, kai baldai jau buvo surinkti, laboratorinė technika užsakyta bei pagaliau sutvarkytas spausdintuvas, skyriau laiko pamokyti Joel kaip dirbti su konferencine įranga ar apskritai kaip veikia mūsų įmonės projekto gyvavimo ciklas. Joel yra iš senesnės kartos žmonių – pardavėjų, kurie pirmiau šaudo, o klausimus užduoda vėliau. Tai nebūtinai yra netinkama strategija, tačiau dirbant kosmoso pramonėje pagaminti idealiai veikiantį produktą yra taip pat svarbu kaip kuo greičiau tą produktą parduoti, todėl kartas nuo karto turiu priminti Joel, kad turime vadovautis procesu nors tai galbūt ir nėra pats įdomiausias darbas pasaulyje.

Laikas šiuo metu nebuvo mano draugas – didėjanti tikimybė negrįžti namo dėl koronaviruso uždarytų sienų nedžiugino. Tuo metu karantinas nebuvo skelbiamas didžiojoje Europos dalyje, tačiau tautiečiai Lietuvoje jau buvo spėję išpirkti visą ilgo galiojimo laiko maistą esantį parduotuvėse. Bendra nuotaika dar nebuvo apokaliptinė, tačiau įtampa jautėsi. Laukiau penktadienį vakare atvyksiančių kolegų, protmūšio su Joel šeima kažkur Columbia kultūros centre šeštadienį bei skrydžio namo sekmadienį ryte.

Penktadienį stengiausi visus darbus naujajame ofise pabaigti kiek įmanoma greičiau ir popiet nurūkau į viešbutį pasiilsėti prieš planų kupiną šeštadienį. Vakarop beveik snūduriuojant prie fone mirgančio HBO gavau Teams žinute “Lazeri, kur tu?“ ir netrukus prie viešbučio su kolegomis tradiciškai traukėme auksinį Marlboro (tai yra tam tikras “sėkmės“ ritualas, nei vienas iš mūsų nėra pastovus rūkorius). Kadangi kolegos gyveno nesuprantamu paros metu, lygiai taip pat, kaip aš prieš porą savaičių, nusprendėme užsukti “į miestą“ – nuvedžiau juos į protingu atstumu esančia BBQ vietą, kurioje pats apsilankiau pirmą viešnagės vakarą. Pasidalinome įspūdžiais, užkandome daugiau maisto, negu bet kuriam iš mūsų reikėjo ir nusipirkę dar kelias alaus pakuotes patraukėme link viešbučio, kuriame dar ilgai diskutavome apie viską.

Šeštadienio rytas buvo ganėtinai vėlyvas – tradiciškai pradėjome nuo angliavandeniais grįstų pusryčių ir stūmimo – kartais yra ne tik smagu, bet ir svarbu pasijuokti vienam iš kito bei iš aplinkos. Pasiruošę užkariauti pasaulį vykome apžiūrėti ofiso, kuris buvo įvertintas pozityviai, tačiau labiau nei pripažinimo dėl įrengto ofiso laukiau pietų, mat Arnas teigė, kad mėgsta aštrų maistą ir jau daugiau nei savaitę laukiau kol jis atsidurs čia ir galės išbandyti Blazin padažą sparnelių restorane. Pasitikėdamas savo aštrumo nejautra turėjau vilties, kad Arnas pervertins savo jėgas ir pasigailės, kad ėmėsi šio iššūkio, tačiau mano nuostabai su aštriu maistu susitvarkė puikiai. Suprantama, džiaugiausi matydamas skausmą bei gyvenimo pasirinkimų svarstymą, tačiau nebuvo nieko per daug dramatiško.

Popiet bandėme užsukti į netoliese esančią šaudyklą, kuri buvo įspūdinga – pilna istorinių ginklų bei įvairiausios memorabilia, tačiau galiausiai buvo vienbalsiai nuspręsta užsukti į Joel namus ir išnaudoti jo turimus ginklus bei amerikietišką laisvę savo valdoje daryti ką nori.

Atvykę į Joel namus susirinkome ginklus ir gėrimus bei patraukėme link šaudymo zonos, kuri buvo kiek žemiau, tačiau neatitinkanti jokių saugumo reikalavimų. Nors ir tolokai nuo pačių namų, tačiau visi taikiniai buvo “į gyvenamųjų patalpų pusę“. Neturėjome didelio kalibro ginklų, tačiau netyčia aukščiau nukreiptas AR15 galėtų nesunkiai kliudyti infrastruktūrą ar kokį nors baseino konstruktorių (gerai, kad tądien baseino niekas nestatė ir šiaip be mūsų ir Joel žmonos daugiau nieko nebuvo).

Kadangi Lietuvoje mus elgtis su ginklais auklėjo gan griežtai – laikėmės visų saugumo reikalavimų ir elgėmės atsakingai, tačiau kartu tai buvo ir viena smagiausių šaudymo sesijų. Šaudyti iš .22 kalibro šautuvo su optika, kai šalia Joel bando iš 9 mm pistoleto pataikyti į už beveik 100 metrų esantį taikinį, o Arnas laukdamas savo eilės užtaisinėja 5.56 NATO kalibro dėtuvę buvo toks ant ribos chaotiškas reginys. Šiek tiek daugiau chaoso ir viskas pavirstų į visišką redneckų fuckfest, tačiau mums visą laiką pavyko išlaikyti tą plonytę ribą tarp dar saugu ir už tai galėčiau būti nuteistas. Per daugmaž pusantros valandos iššaudėme beveik visą Joel turėtą amuniciją.

Pasikrovę gerų emocijų ir išnaudoję dienos adrenalino normą užsukome pavakarieniauti į Mayestown, apie kurį rašiau praeitoje dalyje ir patraukėme į Columbia kultūros centrą, kuriame vyko vietinės bažnyčios organizuojamas protmūšis. Protmūšyje labiausiai nustebino žmonių bendruomeniškumas – tokio mažumo miestelyje susirinko pilna salė – apie 30 stalų, talpinančių po 9-10 įvairiausio amžiaus žmones. Joel su savo žmona sėdėjo kiek toliau, o mes stalu dalijomės su Joel tetomis, jo žmonos broliu ir kažkokiu šeimos draugu, kuris iš mūsų visų žinojo daugiausiai. Tiesa, mes irgi nebuvome visiški nežiniukai – temose, kurios nebuvo grynai apie JAV geografiją ar kultūrą atsakėme nemažai klausimų. Ypač gerai pasirodėme temoje apie animacinius filmukus, kadangi tiek Arnas, tiek aš užaugome su Cartoon Network (čia bajeris kur išmoksti anglų kalbą prieš pradėdamas mokytis ją mokykloje, nes į lietuvių kalbą buvo išversta tik Kendi Kendi, Spydas reiseris ir kiek vėliau Drakonų kovos).

Bendrai nesitikėjome laimėti, tačiau pasirodėme geriau, nei Joel stalas ir tai buvo pakankamas kriterijus pasijausti kad pasijaustume padarę viską, ką galėjome. Po renginio visas atsisveikinimo procesas buvo itin greitas ir anti-ceremoniškas – tiesiog susimojavome rankomis ir pasakėme vieni kitiems, kad laukiame kitų susitikimų. Simboliškai bejausmis mano dviejų savaičių apibendrinimas prieš išvykstant namo per jau gan smarkiai covid-19 paveiktą Franfurtą, po kurio turėjau pranešti karštąjai koronaviruso linijai, kad esu keliavęs per karštąjį tašką. Tos pačios savaitės pabaigoje Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, kuris tęsiasi iki šiol.

Iki šiol ši kelionė į JAV buvo viena įdomiausių mano gyvenimo kelionių: dar niekada nebuvau taip artimai susipažinęs su vietine mažo miestelio bendruomene, kultūra bei gyvenimu apskritai. Dvi savaites laisvalaikį leidau pilnai pasinerdamas į kitokį gyvenimo būdą ir požiūrį – neteisdamas, tiesiog leisdamas įvykiams bei temoms vystytis savo eiga ir taip tik dar kartą sustiprinau žinojimą, kad bendrai šioje planetoje mes turime kur kas daugiau panašumų, nei skirtumų ir bent jau kartais tuos skirtumus galima padėti į pavėsį.