#positivevibes kultūra

Dalis mano įrašų jau buvo dedikuoti visokioms motyvacijoms apie nieką ir mindfulness patirtims. Kažkodėl šita tema dažnai sukasi galvoje. Iš dalies dėl pykčio, kad tūkstančius metų egzistuojančios rytų religinės praktikos yra privatizuojamos, paverčiamos masinio vartojimo marmalu ir grūdamos amžiaus lūžius išgyvenantiems pirmojo pasaulio piliečiams, kurie visko nori šviesos greičiu (savaitę prieš pagalvojant apie tai) ir su kuo mažiau pastangų (geriausiai kad apskritai nieko nereikėtų daryti). Iš kitos pusės – dėl to kaip smarkiai tai užkrauna kasdienį gyvenimą, net jei pats tuo ir neužsiimi.

Visi turime bent vieną nušvitusį draugą ar draugę, kurie užpildo socialinius tinklus #positivevibes dalykučiais. Jiems viskas yra pozityvu ir nieko nėra neįveikiamo. Kaip kokio kulto fanatikai jie Jums aiškins apie tai kaip kasdien reikia dėkoti už tai ką turi – geriausiai padėka veikia užrašant tai į padėkos dienoraštį (neabejokite, tam irgi yra ištisa rinka su nemenka pasiūla). Jų pasaulyje viskas priklauso nuo jų pačių ir visi pasaulio piliečiai yra absoliučiai atskirti socialiniai vienetai, iš kurių kiekvienas yra atsakingas už tai kaip reaguoja į pasaulį. Nors ir graži mintis, tačiau visiškai paneigianti realybę: sociumas nėra diskretus ir būnant tarp žmonių egzistuoja kultūriniai bei emociniai veiksniai. Kitaip tariant, pasakyti ką nors šmaikštaus apie velionį per jo laidotuves nėra momentinė gera karma, tačiau nušvitėliai drąsiai ginčysis, kad tai grynai tik Jūsų reikalas, jei Jūs kažkaip ne taip gerai pasijautėte išgirdę neskoningą ir nesavalaikį pokštą.

Sentencija verta tatuiruotės.

Labai dažnai mintyse bandžiau analizuoti kodėl žmonės siekia nuolatinio pozityvo. Nesupraskite manęs neteisingai – aš nesu didžiausias pesimistas ir nemanau, kad viskas aplink yra šūdas ir gyvenimas yra tik kančia, kadangi mano emocinis intelektas nustojo vystytis ties šešioliktais gyvenimo metais, kai perskaičiau trečdalį Nyčės “Taip kalbėjo Zaratustra“ ir numetęs šį per sunkų nihilistinį kūrinį įsisukau į Albert Camus “Sizifo mitą“, kurio taip pat nepabaigiau, nes norėjau pasirodyti maksimaliai ironiškas. Išties ir pats kartais džiaugiuosi gerais dalykais, esu net vieną kitą kartą nusišypsojęs ir porą kartų gerai praleidęs laiką vakarėliuose. Tačiau mano suvokimu gyvenimas yra labiau linksmieji kalneliai, nei viena didžiulė plokštuma – esame linkę patirti skirtingus jausmus ir užsibūti nuolatiniame liūdesyje yra taip pat blogai, kaip užsisėdėti pastovioje euforijoje.

Neseniai viename iš dviejų podcast’ų, kuriuos klausau, išgirdau įdomią mintį, kuria aiškiai rezonavo su manimi – žmonės nenori girdėti tiesos, jie nori girdėti moralę pakeliančius dalykus. Tiesa gali būti nepatogi, gali tiesiog nenorėti jos girdėti. Tiesa gali nesutapti su žmonių vertybėmis, todėl vietoj to, kad šviestųsi ir priimtu faktus, jie tiesiog užsidaro savo pasaulyje ir klauso tai, ką nori girdėti (kartais iki tokio lygio, kad užmiršta Tautinės Giesmės žodžius viešame renginyje prieš kitų bendraminčių publiką). Tiesa gali nužudyti svajones, kadangi vietoj to, kad siektum visko, ko tik panorėjai (nes svarbiausia norėti ir užsiprogramuoti tai savo makaulėje), labai tikėtina, kad turėsi ir vieną ar kelis kartus suklupti. Taip pat tikėtina, kad savo kelyje svajonių link sutiksi kliūtį ir netgi turėsi tą kliūti vienaip ar kitaip apeiti. Kartais net planą kliūtims apeiti reikia turėti iš anksto, nes kitaip savo svajonių įgyvendinimui nesurinksi pakankamai kapitalo. Bet pozityvus mąstymas neskatina galvojimo apie kliūtis, kadangi viso labo užtenka pagalvoti, kad gali įveikti bet kokias kliūtis, nesvarbu kokios jos bebūtų ir nesvarbu kaip.

Šioje vietoje tiesa yra tokia, kad pozityvūs mąstytojai dažniausiai rečiau pasiekia savo svajones, nei tie, kurie stengiasi žvelgti į faktus ir jų neatmesti. Čia yra toks kabliukas, kuris man pasirodė visai įdomus: jei gyvensi savo fantazijose, kur viskas visada yra gerai, nebūsi linkęs susidoroti su kliūtimis, kadangi pasitaikius kliūčiai tiesiog galėsi vėl pagyventi pozityvioje fantazijoje. Beveik kaip narkotikai, tik be substancijų vartojimo. Neabejoju, kad kas nors kada nors atras sąryšį tarp pozityvaus mąstymo euforijos ir abstinencijos sukelto nenumaldomo poreikio įšauti dar vieną.

Tiesa yra tokia, kad pasaulis yra chaotiškas, planai gali sugriūti, sveiki žmonės gali susirgti, net ir pačiam didžiausiam lūzeriui gali pasisekti, o sėkmingiausiai klasiokei – labai smarkiai nepaeiti. Tiesa yra tokia, kad gyvename geriausiais laikais istorijoje – net ir siaučiant pandemijai dauguma pasaulio žmonių nėra priversti kaupti maistą ir galvoti kaip išgyvens iki trečiojo savo gyvenimo dešimtmečio. Netgi dauguma istorinių ligų, kurios nuolat sukeldavo lokalias epidemijas ir karantinus (žr. poliomielitas) yra sunaikintos (mokslo dėka), bei bandomos prikelti (tų, kuriems nusibodo mokslas ir kurie nori kažko aštriau dėka). Tiesa yra tokia, kad kartais jausimės gerai, nes diena buvo gera, o kartais jausimės labai šūdinai, nes kažkas pasakė blogą žodį ar nepasakė kažko, ką tikėjomės išgirsti. Taip pat tiesa yra tai, kad statistiškai gyvensime daug ilgiau nei mūsų protėviai, todėl tokių gerumo/blogumo ciklų išgyvensime daug daugiau. Eksponentiškai daugiau. Tiesa yra tokia, kad tai nėra nei gerai, nei blogai, tai tiesiog yra.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.