Kodėl taip ilgai nerašiau?

Galbūt nerašau nes, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, esu savotiškoje komforto zonoje. Profesiniame gyvenime darau tai, kas man tikrai patinka. Asmeniniame gyvenime irgi turiu viską, ko šiandien noriu. Pridėkime prie to faktą, kad einant metams vis labiau susitaikau su tuo, kas esu bei koks esu. Visiems, kurie kaip velnias kryžiaus bijo artėjančio trisdešimtmečio (o tokių mano draugų rate yra tikrai nemažai), kartoju, kad gyvenimas įžengus į ketvirtą dešimtį tik gerėja: labiau pasitiki savimi, mažiau nerimauji dėl tokių menkniekių kaip išvaizda, pradedi labiau vertinti tai, kas tau patinka ir mažiau sakyti “taip” dalykams, kurie nėra prie širdies, bet anksčiau kažkodėl jauteisi privaląs dalyvauti, nes “gi visi taip daro, gi faina” ar kažkaip taip. Suprantama, tai nėra universali tiesa, visa pasaulio populiacija tikrai nepatiria gyvenimą keičiančios transformacijos tik sulaukę trisdešimties, bet ta maža imtis mano draugų bei pažįstamų, kurie jau peržengė šią ribą visi kaip susitarę kartoja, kad viskas būtent taip ir yra. Tikiuosi ir mane skaitantiems taip buvo; o tie, kas vis dar bijo to lemtingo skaičiaus, jo bijos kažkiek mažiau, nes patikės šviesesniu rytojum. Nuoširdžiai linkiu, kad taip ir būtų.

Ganėtinai sunku pasakyti, kodėl neberašau. Ne, nemiriau, nesirgau kritinėmis ligomis, nebuvau išskridęs į kosmosą (nors neabejotinai yra galvojančių, kad niekada iš ten ir nebuvau sugrįžęs, kad galėčiau išskristi in the first place). Galbūt tai kiek daugiau nei metai globalios pandemijos, galbūt nesibaigiantys karantinai ir nelabai matomas grįžimas į “normalų gyvenimą”. Tiesą pasakius net nelabai ir galėčiau pasakyti, kas yra tas normalus gyvenimas. Regis dar visai neseniai buvome pasidalinę į dvi stovyklas: skeptikų, kurie kartojo, kad viskas tuojau pat grįš į tai, kaip buvo, ir nihilistų, kurie teigė, kad gyvenimas niekada nebebus toks pats. Spėju dabar, po metų, didžioji dalis žmonių persimetė į tą nihilistų pusę, kurioje ne viskas rožėmis klota ir, tikriausiai, visi daugiau mažiau suprantame, kad dar ilgai nekeliausime aplink pasaulį taip pat laisvai, kaip tai darėme prieš pusantrų metų. 

Bet vis tik didžiausia tikimybė kad nerašau todėl, kad esu tinginys ir vis dar ieškau pasiteisinimų, bandydamas kaltinti aplinką. Ne, aplinka nėra kalta dėl to, kad nesugebu prisėsti prie klaviatūros ir parašyti. Taip pat įrankių trūkumas nėra kaltas – suprantate, per pastaruosius metus išbandžiau net kelias mechanines klaviatūras, sužinojau apie didžiulę pasaulinę mechaninių klaviatūrų sektą, išbandžiau kelias rašymui skirtas aplikacijas, įsigijau bloknotų. Įrankiai niekada nėra priežastis kažką daryti ar kažko nedaryti, bet gali būti puikus pretekstas išleisti pinigus (nes gi kaip pradėsi bėgioti nenusipirkęs naujos aprangos, sportbačių ir visų įmanomų priedų?). Kaip ir įkvėpimo trūkumas nėra pretekstas nerašyti. Apskritai, manau, kad įkvėpimas yra labai smarkiai pervertinamas – jei rašyčiau tik pagautas įkvėpimo, tai nebūčiau parašęs net trečdalio to, kiek esu parašęs per gyvenimą. Ne, tai nėra įkvėpimas, įrankiai ar globali pandemija, tai yra tiesiog tingėjimas ir nenoras pripažinti, kad tingiu. 

Todėl šis įrašas yra tiesiog spyris sau pačiam į subinę. Ne pažadas daugiau rašyti, nes tokių buvo ir tikriausiai jų buvo per daug. Tai tiesiog spyris į subinę, kad leidau sau daryti per mažai, per daug gulėti ir per tą laiką atbukti. O visi resursai, kuriuos skaičiau ar žiūrėjau teigia, kad gulėti ir atbukti nėra gerai, kad norint pasiekti bet ką reikalinga disciplina – šalti dušai, meditacijos, sportas, priverstinis rašymas, sveika mityba ir krūva kitų elementų. Tikiuosi, kad savo paties kaltės pripažinimas yra pirmas žingsnis link realių veiksmų. Stay tuned.