Ėjo antrieji pandemijos metai, bet jausmas – lyg eitų dvidešimt antrieji. Kažkoks siurrealus jausmas, tarsi kažkas vyksta, atsiranda pasai, sertifikatai, vakarų šalys ganėtinai normaliai skiepijasi, neskaitant antivakserių mažumos (ironiška, tačiau JAV kaip “vakarų pasaulio lyderė“ pirmauja antivakserių skaičiumi), tačiau niekaip neapleidžia tas nepatogumo jausmas būnant tarp didesnio kiekio žmonių. Regis taip seniai internetai pasidalijo į dvi stovyklas ir kiekviena porino savąją tiesą – vieni teigė, kad viskas tuoj tuoj sugrįš į “normalias“ vėžes (kad ir kas tai bebūtų), o kiti – kad mes niekada negrįšime į “normalų“ gyvenimą. Pats šiuo klausimu viešai nelabai pasisakiau, tačiau buvau įsitikinęs, kad pasaulis niekada nebus toks, koks buvo, ir labai daug dalykų, kuriuos mes laikėm duotybe – pasikeis. Ir štai po pusantrų metų gyvo eksperimento matome rezultatus – gyvenimas vis dar nėra toks, koks buvo 2019-aisiais.

Kol pasaulis vis labiau byra ir žmonės skirstosi į vis mažesnes bei radikalesnes grupes, mes su Meda nusprendėme, kad pasirinkti pusę bus galima ir vėliau. Kitaip tariant – kol civilizacija nesugriuvo ir nereikia tiesiogine to žodžio prasme kovoti už išlikimą, imtis marodieriavimo bei prisiminti ko išmokau Šaulių sąjungoje – galima ir kažkuriam laikui atsijungti nuo visko ir planuoti atostogas. Buvo itin sunku patikėti, kad kažkur skrisime – ir tokia nuotaika lydėjo iki pat pakilimo.

Artėjant kelionei į Sakartvelą kone kasdien tikrinau reikalavimus, apribojimus, atvejų skaičius ir kitą susijusią informaciją. Viskas keičiasi taip greitai – lyg ir dauguma apribojimų laisvėja, komendanto valandos nebėra, tačiau skaičiai auga, vėl ribojamas kavinių darbo laikas, viešasis transportas, tačiau tik miestuose – tarpmiestinis lyg ir funkcionuoja. Spausdinamės visus įmanomus skiepų įrodymus, svarstome tarp kelionių maršrutkomis (tokių tarpmiestinių autobusų kaip mes įsivaizduojame Sakartvele nėra) bei automobilio nuomos, rezervuojamės nakvynes, džiaugiamės kainomis, tačiau vis tiek negalime patikėti, kad kažkada būsime ne Lietuvoje.

Tik sėdint lėktuve šalia nutukėlio, kuris negali kvėpuoti per kaukę ir kaskart kam nors nusikosėjus pašokant iš kėdės, pagaliau tikrai įsitikinome, kad keliaujame atostogų. Tikiu, kad nutukėlis man iš kairės nelabai jautė kad vis dar gyvename pandemijos sąlygomis – neskaitant kelių nepatogumų bei papildomų dokumentų jis elgėsi taip, kaip matomai elgėsi visą gyvenimą – be menkiausios pagarbos aplinkiniams. Tačiau mes, būdami jautrios sielos millenialsais, buvome tiek pat entuziastiški dėl kelionės, kiek nerimastingi dėl sveikatos. Iš visų įmanomų baigčių – ta su apsirgimu per atostogas – atrodė viena nemaloniausių. Tačiau kelionė lėktuvu pasibaigė, praėjome visas dokumentų patikras ir, žinodami, kad daugiau lėktuvo bybianosių nebesutiksime, po truputi įsivažiavome į atostogų nuotaiką.

Vienas geriausių dalykų keliaujant su Meda visada buvo tai, kad mes užtrunkame neįtikėtinai mažai laiko spręsdami ką daryti. Jau ne viena kelionė pateikė iššūkių, ir ši buvo ne išimtis, tačiau mes kažkaip sugebame neužsisėdėti, jei kartais lūkesčiai ne visai išsipildo. Antrą atostogų dieną atvykome į Mestia – išties magišką kalnų miestelį, menantį viduramžius ir vis dar ne per daugiausiai paliestą gentrifikacijos, tačiau lygiai po vieno įvažiavimo į sieną parkuojantis ir vienos nakvynės mus užpuolė amžinas lietus. Per tokį orą ne tik kad nesinori niekur eiti – ėjimas tiesiog yra neprotingas, nes net ir geriausi neperšlampantys rūbai sušlampa. Po antros nakties lietaus kiekis nepakito, bet temperatūra nukrito iki 9 laipsnių virš nulio ir būti lauke apskritai nesinorėjo, mat visi mūsų sluoksniai buvo labiau pavasariniai, nei pritaikyti šaltam dušui. Užtrukome lygiai dvidešimt minučių nuspręsti, kad užsibūti čia ilgiau nebėra prasmės – visus noro pasivaikščioti po apylinkes likučius nuplovė šaltas negailestingas kalnų lietus – ir po valandos jau keliavome link jūros, kur prognozė rodė bent 25 laipsnius šilumos.

Taip atsidūrėme Batumi, kuriame galiausiai praleidome trimis naktimis daugiau, nei planavome, bet tai buvo vienareikšmiškai vienas geriausių kelionės sprendimų. Tikriausiai dėl pandemijos miestas buvo pustuštis – jokių techno muziką grojančių pajūrio kavinių, beveik jokių turistų ir jokių problemų rasti vietą vakarienei. Buvome tokie patenkinti situacija, kad visiškai atsijungėme nuo aktualijų ir tiesiog tyrinėjome šį keistą seną-naują miestą. Batumi man visada priminė Palangą, labiausiai iš tos pusės, kad nei Palanga nei Batumi iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai patrauklūs – abu per daug turi per daug spalvotų šviesų, gerokai per daug triukšmo ir alkoholio prisotintų vakarų, kurie ne visada baigiasi oriai. Tačiau atvykus į Palangą ne kurortinio piko metu ir pažvelgus už Basankės ribų galima pamatyti visai kitą – jaukų ir šiek tiek bohemišką vietą, pilną įdomių žmonių. Panašiai ir su Batumi, kurį mums visai netikėtinai pavyko pamatyti be visų Juodosios jūros Las Vegaso drabužių.

Batumi būtų galima praleisti ir visą savaitę, per kurią tikrai neatsibostų – čia veiklos rastų ir gamtos mylėtojai – Botaniko sodas drąsiai gali būti visos dienos ekspedicija, ir istorijos fanai – senamiestis, bei šiaip visa Batumi istorija yra tikrai įdomi, tiek vakarėlių liūtai ar tie, kurie mėgsta pažiūrėti kaip gyvena mažiau turintys – socialinė atskirtis čia, ir visame Sakartvele – yra tiesiog akis verianti ir užtenka nuklysti kelis žingsnius nuo centrinių gatvių, kad pamatytum kaip gyvena paprastas žmogus ir tai tikrai nėra žavus vaizdelis. Tačiau nepriklausomai nuo gyvenimo sąlygų žmonės čia (visoje šalyje, ne tik viename mieste – aut past.) yra be galo šilti, norintys bendrauti ir, dauguma, mylintys Lietuvą.

Maistas Sakartvele yra ir visada buvo labai įdomus. Fast food čia yra khachapuri ar kiti vietiniai kepiniai, bet kuriame, net ir mažiausiame, kaimelyje rasite ką nors, kas Jums pagamins pusryčius, pietus, vakarienę, ar visą puotą ir tai dažniausiai kainuos nesuvokiamai mažai. Vasarą čia yra beveik nelegalu užsisakyti maisto be vasaros salotų – agurkų, pomidorų, gerų dviejų saujų kalendros ir graikinių riešutų (vienur jų drožlės tiesiog pabarstomos ant viršaus, kitur riešutai sutrinami į pastą ir įmaišomi į salotas). Ir dažniausiai maistas čia patiekiamas dalijimuisi – kiekvienas valgytojas gauna po atskirą lėkštę ir patiekalai dažniausiai atkeliauja po vieną keistais periodais, kas tiesiog priverčia dar labiau atsipalaiduoti ir mėgautis gera draugija neskubant valgyti.

Po daug daugiau naktų, nei buvo planuota Batumi, patraukėme link gamtutės – to dalyko, apie kurio egzistenciją sužinojau mėnesį prieš kelionę – glamping. Tai yra kažkoks naujadaras, sujungiantis glamorous su camping ir taip gaunasi kažkas panašaus į penkių žvaigdžučių kempingą. Pasirodo toks konceptas jau keli metai populiarėja pasaulyje ir Sakartvele šiuo metu yra kelios vietos, kurios siūlo tokias paslaugas. Labiausiai rekomenduotas buvo Glamping Tago, kas galiausiai buvo ištisa kelionė kelionėje. Tam, kad ten patekti reikia porą valandų kalnų keliais važiuoti nuo Batumi – su šiuo dalyku viskas gerai, Sakartvele kad patektum bet kur praktiškai nepavyks išvengti kalnų kelių ir tai yra tik dar vienas šalies privalumas – kam nuobodžiai važiuoti tiesiai žvelgiant į begalines lygumas, jei galima lėtai vyniotis serpantinais, vis patenkant į kamštį, kuris devynis iš dešimties kartų susiformuoja dėl to, kad karvės visoje šalyje turi tikrai daugiau teisių nei paprastas žmogus ir jos labai dažnai mėgsta ganytis viduryje gatvės. Per daugelį metų karvės išmoko nekreipti dėmesio į automobilius bei jų signalus ir dabar yra tiesiog zen – stovi vidury gatvės, kol vairuotojai atsakingai bando išlaviruoti tarp jų.

Po kalnų keliukų ir karvių atvykstama į Khulo – nedidelį miestelį kalnuose, kuris su Tago jungiasi arba labai intensyviu kalnų keliuku, kuriame telpa lygiai vienas automobilis, didžioji kelio dalis yra pilna akmenų ir tavęs niekada nepaleidžia mintis, kad nuslysti nuo krašto, kuris nėra niekaip aptvertas ar kitaip apsaugotas, reikštų ganėtinai skausmingą ir tikriausiai lėtą mirtį ridenantis kelis šimtus metrų uolomis. Kitas variantas pasiekti Tago yra funikulierius, pastatytas 1985 – taigi lygiai tokio paties amžiaus kaip aš. Šis funikulierius yra beveik 2 km ilgumo lynas, įtvirtintas dviejose vietose (nėra jokių tarpinių struktūrų). Mes pasirinkome intensyvųjį kalnų keliuką, todėl palyginti kas yra baisiau nelabai galiu, bet galiu patvirtinti, kad nors ir esu vairavęs kalnuose, per lietų, audrą ar esant kelių metrų matomumui, niekada nesijaučiau esąs taip arti mirties kaip važiuodamas į Tago.

Neskaitant visų transportavimosi kančių pats glamping iš ties įspūdingas – svečiai apgyvendinami palapinėse, kuriose yra po didžiulį dvigulį čiužinį su visa patalyne, gigantišką fotelį, yra elektra, WiFi ir kiti XXI amžiaus patogumai. Dušai ir tualetai bendri, tačiau gali juose tiek atlikdamas gamtinius reikalus, tiek valydamasis dantis praleisti kur kas daugiau nei įprastai – vaizdai pro langą tiesiog įspūdingi (taip, kai kurie tualetai turi langą į gamtą). Čia taip pat galima užsisakyti pusryčius, vakarienę, pietų, arbatos, kavos, vyno ar net pilstomo alaus – žodžiu, viskas kaip viešbutyje, tačiau gamtoje, kalnų, karvių ir musulmoniškų kvietimų maldai apsuptyje (Tago yra musulmoniškas kaimelis, kuriame yra mečetė, aptarnaujanti visus du šimtus kaimo gyventojų). Tago oras mums kliuvo itin geras, todėl čia dar labiau atsijungėme nuo realybės ir pasinėrėme į gamtą (nors ir su visais patogumais). Vienintelis minusas – pats glamping per žemai arba per aukštai – 1500 m aukštyje beveik kasdien vakarop užslenka debesis. Didelės bėdos miegoti debesyje nėra, tačiau abu rytus atsikėlėme padengti rasa ir tai yra itin nemalonu miegant po įprastais medvilniniais patalais. Tačiau tai viso labo nemaloni akimirka lyginant su dvejomis dienomis, kupinomis gerų emocijų, naujų pažinčių, itin draugiškų šunų bei kiek baugštesnių karvių.

Po Tago visiškai nesinorėjo grįžti namo. Niekada. Todėl vietoj paskutinės nakvynės Kutaisi nusprendėme dar kartą pakeisti planus ir pernakvoti Batumi. Paskutinė nakvynė buvo gan sunki – nors garsiai to nelabai įvardinome – abu buvome taip smarkiai sužavėti Sakartvelo, kad mintis apie grįžimą į realybę, darbus ir kasdienius reikalus buvo juodžiausias kada nors matytas lietaus debesis. Mes puikiai suprantame, kad amžinos atostogos nėra įmanomos, pastovus keliavimas lygiai taip pat taptų palaipsniui taptų tokiu pat kasdieniu reikalu kaip kad namų tvarkymas ar mokesčių mokėjimas, ir kad apskritai gyvenime nėra jokio galutinio tikslo, kurį pasiekus atsitinka kažkas, ką kai kurie įsivaizduoja kaip pastovios laimės būsena. Yra tik pati kelionė – tiek tiesioginis keliavimas iš vieno taško į kitą, tiek metaforinė – gyvenimo kelionė – ir mes turime tik savo protą per kurį galime tą kelionę patirti. Deja, net ir suvokiant tai atsisveikinti su Sakartvelu buvo itin liūdna ir paskutinę dieną beveik nieko neveikėme, tik bandėme kuo lėčiau nuvažiuoti į Kutaisi bei be tikslo pasibastyti po miestą, kad dar nors akimirką – kitą ilgiau pratęstume savo atostogas.

Mūsų atostogos baigėsi tą pačią dieną oro uoste, kur vėl sutikome visus šūdo kandusius nepatenkintus veidus, kosėjančius bybianosius ir kitus lėktuvo herojus, kurie padėjo mums labai greitai sugrįžti į tą būseną, kurią galime vadinti realybe. Nors ir nei viena diena Sakartvele nebuvo sapnas, tačiau jausmas buvo labai panašus. Neabejoju, kad grįšime čia vėl. Ir vėl.