Kiekviena kelionė mano gyvenime prasideda ir baigiasi taip pat. Prieš kiekvieną kelionę, nesvarbu kokią, apima kelionės jaudulys, kurį visai nesunku sumaišyti su nerimu. Išoriškai šie jausmai yra labai panašus, kadangi abu iššaukia praktiškai vienodą fiziologinį atsaką. Tačiau pasižiūrėjus giliau galima nesunkiai suprasti, kad tai yra labiau jaudulys — nerimastingas kelio pradžios laukimas, viltis, kad tikslas bus pasiektas sėkmingai ir kiek džiaugsmingas nuotykių lūkestis, kadangi visos kelionės, nesvarbu kokios trumpos ar ilgos, turi kelio pradžią, kelio pabaigą ir tam tikrą nuotykį — jeigu tik sugebėsiu atkreipti dėmesį į nuotykį, kuris vyksta šiuo metu, vietoj to, kad galvočiau apie tai kas bus arba prisiminčiau kas buvo.

Nuotykiai yra neatsiejama kiekvienos kelionės dalis. Pradėjus kelionę jaudulys po truputį išsisklaido ir po truputį pradedu fokusuotis į tai, kas vyksta aplinkui: tampu visos kelioninės patirties dalimi, esu įsiurbiamas į tą mikrokosmą, kuriame įprastas gyvenimas, gyvenimo ritmas ir komforto zona tiesiog neegzistuoja. Šis kiek alternatyvus pasaulis yra tarsi filmas, kurio vienas aktorių esu aš pats – tai gali atrodyti kaip realus gyvenimas, tačiau iš dalies tai — iliuzija, simuliakras. Kelionėje gyvenu, galvoju ir stebiu aplinką kiek kitaip, nei įprastai gyvendamas mieguistą komfortišką gyvenimą namuose. Kelionėse pasijausti nepatogiai, nesaugiai, neįprastai esu priverstas pasijausti lygiai tiek pat kiek euforiškai, pakylėtai ir harmoningai — su sąlyga, kad atkreipiu dėmesį į tai, kas vyksta šiuo metu, tiek su mano kūnu, tiek aplink šiame simuliakre.

Kiekvienai kelionei artėjant į pabaigą pradeda slėgti kelioninis liūdesys. Lygiai taip pat, kaip prieš kelionę nesinori palikti širdžiai artimų būtybių, taip kelionės pabaigoje nesinori atsisveikinti su naujais draugais, nuotykius palikti tik atmintyje bei sugrįžti į komforto būseną, iš kurios turėjau prisiversti išeiti prieš pradėdamas kelionę. Kelioninis liūdesys primena, kad kažkur už šios iliuzijos, už ketvirtos sienos, egzistuoja kitas – labiau realus gyvenimas. Tačiau būtent ši skirtis primena, kad esu žmogus, kad kelionės vis dar yra ypatingas, neįprastas įvykis, priverčia išeiti iš komforto zonos, padeda šiek tiek atgauti kūrybines galias ir pagydo sielą.

Būtent todėl tikiuosi nenustosiu keliauti.