Problema su problemomis

Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad mėgstu spręsti problemas… Dažniausiai. Paprastai esu tas, kuris imasi spręsti reikalus, kai tik tokie atsiranda. Sugebu greitai priimti sprendimus, labai retai kada stringu analizės paralyžiuje, todėl įprastai per darbų sąrašą einu greitai ir užtikrintai. Arba patekęs į neįprastą situaciją per daug nesupykstu, iškart ieškau išeičių. Tačiau kartais, galbūt kai trūksta miego arba leidžiu sau per ilgai galvoti apie visus “o kas, jeigu” scenarijus, problemų sprendimas tampa beveik neįmanomas ir pačios problemos išsipučia kaip karšto oro balionai, nors turėtų būti labiau panašios į oro burbuliukus gazuotame mineraliniame vandenyje. Tuomet kasdienės problemos – strigimas kamštyje, lėktuvo vėlavimas ar tualetinio popieriaus trūkumas namuose tampa viską gniuždančia jėga, nuo kurios tenoriu susiriesti į gemalo pozą ir praleisti joje visą likusį gyvenimą. 

Kartais apskritai ateina keista mintis – gyvenimas be problemų, be rūpesčių. Grįžta prisiminimai iš vaikystės, kuomet “problemų nebuvo”. Ši mintis ypač gyvybinga naršant po socialinę mediją, kurioje (dažniausiai) žmonių gyvenimas yra nerūpestingas. Kokios gali būti problemos, kuomet kasdien darai tai, apie ką visuomet svajojai, kiekvieną rytą atsikeli kalno viršūnėje, kur oras visuomet nuostabus, tavo maistas kiekvieną kartą atrodo tobulai ir tavo antroji pusė yra ne kas kita, kaip žmogaus idealas. Galbūt net ne žmogus – labiau antžmogis. Kažkas, kas pakilo virš visų kasdienybės reikalų ir dabar egzistuoja tik tam, kad visuomet tave palaikytų, būtų šalia, niekada nepyktų ir tobulai atrodytų visuose kadruose — kad ir ką bedarytų.

Šiandien klausiausi vieno podcast’o, kuriame pašnekovė uždavė labai įdomių klausimų, po to kai vedėjas papasakojo apie situaciją kuomet išpūtė, regis menkas, problemas iki begalybės — ar tikrai norėtum niekada neturėti problemų? Ar nuoširdžiai tikiesi atsikelti vieną dieną ir neturėti nieko savo planuose, jokių reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti? Apskritai, ar norėtum tokio gyvenimo? Šie klausimai, suprantama, yra retoriniai. Niekas nenori gyvenimo, kuriame neturėtų jokių reikalų, lygiai taip pat kaip niekas nenori kompiuterinio žaidimo, kuriame nebūtų jokių iššūkių (N.B. tokie žaidimai egzistuoja, dažniausiai kaip ironiški indie projektai). 

Pagrindinė problema su problemomis dažniausiai yra ne pats problemų buvimo faktas, o reakcija į problemų buvimą (arba atsiradimą – visada ne laiku). Galbūt reikalų susikaupė per daug, galbūt visiems visko reikia dabar – tuomet pasijaučiu perdegęs, kartais suirzęs ar tiesiog piktas. Vėl susikaupia minčių apie pasaulį, kuriame problemų nebūna – nė rūpestėlio – kažkoks utopinis gyvenimas, tarsi amžinos atostogos. Tik… toks pasaulis neegzistuoja: per atostogas visuomet iškyla problemų, tik dažnai reakcija į jas būna labiau “atpalaiduota” kaip ir visa atostogų nuotaika. Ir šiaip, mūsų smegenys yra labai įdomios tuo aspektu, kad dažniausiai žvelgiant atgal problemų arba neprisimename (prisimename labiau tik gerus laikus), arba jas absoliučiai sumenkiname ir pasijuokiame iš situacijos, kurioje kažkada buvome įstrigę, tuomet, regis, be išeities. 

Manau, kad šitie pankai (į vieną kurių esu per daug panašus) suprato problemą su problemomis.

Neigiama reakcija į problemas, pyktis ar suirzimas dėl kažko, kas vyksta “ne pagal planą” arba dėl kažko kas nėra mano kontrolėje yra absoliučiai bereikalingos kančios ir streso šaltinis. Pasaulis be problemų neegzistuoja ir negali egzistuoti — viskas aplink yra potencialių problemų šaltinis, nepaisant to ką matau Instagram’e. Bet koks daiktas, kurį turiu, kada nors suges — tiesiog negali būti kitaip — nėra amžinų daiktų, nieko nėra amžino. Kada nors suges kas nors mano kūne ir turėsiu apsilankyti pas gydytoją. Nuskridęs pailsėti į išsvajotas atostogas galimai iš pirmo karto nesurasiu nakvynės vietos, arba nakvynės vieta bus ne tokia, kokia buvo pavaizduota nuotraukose. Visi šie dalykai kada nors nutiks. Pasaulis, kuriame dalykai nenutinka yra labai nuobodus ir visi vieną dieną pateksime į jį — po mirties problemos neegzistuoja. Iki tol gyvenimas bus įdomus, pilnas problemų bei iššūkių, ir visas dėl to kylantis stresas ir kančia yra absoliučiai bereikalingas pasunkinimas kuomet kiekvienas iš mūsų ir taip žaidžiame realybę “ant sunkiausio lygio”. 

4 komentarai apie “Problema su problemomis

  1. Tomai , Tikrai gali rašyti ir labai džiaugčiausi , jei pavyktų rašyti dsugiau. Tavo visi rašiniai į dešimtuką, gilūs, labai artimi daugeliui mąstančių žmonių su autoironija ir tokiu draiveliu, kad norisi dažniau sksityti tavo tekstus. Apie oro balioną ir oroburbuliukus mineralinio butelyje- tai mano anamnezė, nes labai dažnai man tai atsitinka ir aš niekaip savo to problemis išpųtimo negsliu išgyvendinti, be reikalo užsivedu, susinervinu ir taškausi į šalis, labai dažnai tą negatyvą išliedama ant Gedo. Labsi norėčiau kažkaip nusidinti tą pyktį savyje, bet nelabai pavyksta.Gsl tu gsli patarti , kaip sau padėti nekankinti artimųjų? Aš nuekaio neprisijungiu prie tavo tekstų komentavomo, nes ten pradeda reikslauti aštų slaptažodžių, kodu . aš netenku kantrybės ir metu , nes darbų dsug, o laiko mažai Myliu tave Mama Sent from my iPhone

    >

    Patinka

    1. Ačiū, mama, už komentarą 😉 labai smagu kai pakomentuoji.

      Kas man labiausiai padeda – tai meditacija. Dabar populiaru sakyti “mindfulness meditacija“ – nelabai yra net vertimo. Kasdien, bent po 10 minučių skirti tam laiko. Visa esmė – 10 minučių sėdėti ir stebėti save, bet nieko negalvoti apie tai. Stebėti savijautą, stebėti kvėpavimą. Jei kartais ateina kokia nors mintis – pastebėti, kad ji atėjo ir leisti jai nuplaukti toliau, grįžti prie kvėpavimo stebėjimo.

      Palaipsniui tokia praktika prasikala iki kasdienybės, kai pradedu stebėti kaip jaučiuosi bet kuriuo metu – tada pasidaro lengviau pagauti save, kai bandau išpūsti burbulą ir nustoti tą burbulą pūsti. Didžiausia problema yra ta, kad nesuprantame kas yra mūsų mintys – jos atsiranda galvoje, kaip istorijos, ir prie vienų prisikabiname ilgiau, kitos praplaukia. Bet negalime kontroliuoti kokia mintis atsiras dabar (nebent specialiai apie kažką galvoji, bet paprastai 90% laiko tiesiog leidi mintims plaukti) – ir nelabai reikia to kontroliuoti. Tikslas yra išmokti pažinti, kad mintis atėjo ir suprasti, kad ta mintis praeis. Tada praeis ir jaumas, emocija. Viskas praeina, reikia tik pastebėti.

      Kol neišmokstame stebėti minčių, tol esame savo pačių galvos įkaitai – visiškai priklausomi nuo to, kokia mintis atsiras dabar – gera, ar bloga, teigiama ar neigiama – sugadins dieną, ar ne. Kai išmokstame atpažinti, kad mintys tiesiog atsiranda, ar tiesiog praeina, pasidaro paprasčiau suprasti kas vyksta su mumis ir kodėl pykstame, jaučiamės nelaimingi.

      Patinka

  2. Ar fundamentalus klausimas -> KAS AŠ ESU? neduoda ramybės? Laisvos valios iliuzija yra labai klampi, materialistinė. Materija pati savaime yra šalta ir tuščia. Didelis paradoksas – materija susideda iš kvantinių dalelių, taigis kas yra tikra?… Kas generuoja mintis – AŠ ar cholesterolio masėje (smegenys) vykstančios reakcijos? O šiaip ieškojimai yra gerai, gink die nesustok, nebūk įtrauktas į materijos spąstus.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.