Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad mėgstu spręsti problemas… Dažniausiai. Paprastai esu tas, kuris imasi spręsti reikalus, kai tik tokie atsiranda. Sugebu greitai priimti sprendimus, labai retai kada stringu analizės paralyžiuje, todėl įprastai per darbų sąrašą einu greitai ir užtikrintai. Arba patekęs į neįprastą situaciją per daug nesupykstu, iškart ieškau išeičių. Tačiau kartais, galbūt kai trūksta miego arba leidžiu sau per ilgai galvoti apie visus “o kas, jeigu” scenarijus, problemų sprendimas tampa beveik neįmanomas ir pačios problemos išsipučia kaip karšto oro balionai, nors turėtų būti labiau panašios į oro burbuliukus gazuotame mineraliniame vandenyje. Tuomet kasdienės problemos – strigimas kamštyje, lėktuvo vėlavimas ar tualetinio popieriaus trūkumas namuose tampa viską gniuždančia jėga, nuo kurios tenoriu susiriesti į gemalo pozą ir praleisti joje visą likusį gyvenimą.
Kartais apskritai ateina keista mintis – gyvenimas be problemų, be rūpesčių. Grįžta prisiminimai iš vaikystės, kuomet “problemų nebuvo”. Ši mintis ypač gyvybinga naršant po socialinę mediją, kurioje (dažniausiai) žmonių gyvenimas yra nerūpestingas. Kokios gali būti problemos, kuomet kasdien darai tai, apie ką visuomet svajojai, kiekvieną rytą atsikeli kalno viršūnėje, kur oras visuomet nuostabus, tavo maistas kiekvieną kartą atrodo tobulai ir tavo antroji pusė yra ne kas kita, kaip žmogaus idealas. Galbūt net ne žmogus – labiau antžmogis. Kažkas, kas pakilo virš visų kasdienybės reikalų ir dabar egzistuoja tik tam, kad visuomet tave palaikytų, būtų šalia, niekada nepyktų ir tobulai atrodytų visuose kadruose — kad ir ką bedarytų.
Šiandien klausiausi vieno podcast’o, kuriame pašnekovė uždavė labai įdomių klausimų, po to kai vedėjas papasakojo apie situaciją kuomet išpūtė, regis menkas, problemas iki begalybės — ar tikrai norėtum niekada neturėti problemų? Ar nuoširdžiai tikiesi atsikelti vieną dieną ir neturėti nieko savo planuose, jokių reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti? Apskritai, ar norėtum tokio gyvenimo? Šie klausimai, suprantama, yra retoriniai. Niekas nenori gyvenimo, kuriame neturėtų jokių reikalų, lygiai taip pat kaip niekas nenori kompiuterinio žaidimo, kuriame nebūtų jokių iššūkių (N.B. tokie žaidimai egzistuoja, dažniausiai kaip ironiški indie projektai).
Pagrindinė problema su problemomis dažniausiai yra ne pats problemų buvimo faktas, o reakcija į problemų buvimą (arba atsiradimą – visada ne laiku). Galbūt reikalų susikaupė per daug, galbūt visiems visko reikia dabar – tuomet pasijaučiu perdegęs, kartais suirzęs ar tiesiog piktas. Vėl susikaupia minčių apie pasaulį, kuriame problemų nebūna – nė rūpestėlio – kažkoks utopinis gyvenimas, tarsi amžinos atostogos. Tik… toks pasaulis neegzistuoja: per atostogas visuomet iškyla problemų, tik dažnai reakcija į jas būna labiau “atpalaiduota” kaip ir visa atostogų nuotaika. Ir šiaip, mūsų smegenys yra labai įdomios tuo aspektu, kad dažniausiai žvelgiant atgal problemų arba neprisimename (prisimename labiau tik gerus laikus), arba jas absoliučiai sumenkiname ir pasijuokiame iš situacijos, kurioje kažkada buvome įstrigę, tuomet, regis, be išeities.
Neigiama reakcija į problemas, pyktis ar suirzimas dėl kažko, kas vyksta “ne pagal planą” arba dėl kažko kas nėra mano kontrolėje yra absoliučiai bereikalingos kančios ir streso šaltinis. Pasaulis be problemų neegzistuoja ir negali egzistuoti — viskas aplink yra potencialių problemų šaltinis, nepaisant to ką matau Instagram’e. Bet koks daiktas, kurį turiu, kada nors suges — tiesiog negali būti kitaip — nėra amžinų daiktų, nieko nėra amžino. Kada nors suges kas nors mano kūne ir turėsiu apsilankyti pas gydytoją. Nuskridęs pailsėti į išsvajotas atostogas galimai iš pirmo karto nesurasiu nakvynės vietos, arba nakvynės vieta bus ne tokia, kokia buvo pavaizduota nuotraukose. Visi šie dalykai kada nors nutiks. Pasaulis, kuriame dalykai nenutinka yra labai nuobodus ir visi vieną dieną pateksime į jį — po mirties problemos neegzistuoja. Iki tol gyvenimas bus įdomus, pilnas problemų bei iššūkių, ir visas dėl to kylantis stresas ir kančia yra absoliučiai bereikalingas pasunkinimas kuomet kiekvienas iš mūsų ir taip žaidžiame realybę “ant sunkiausio lygio”.
Tomas Gluosnis Tyla 
Parašykite komentarą