Lukiškės 2.0 – absoliučiai geriausia siaubinga vieta Vilniuje

Arkliai, bardačiokai, barzdaskutės, perdarytos į tatuiravimo mašinėles, gyvagalviai ir absoliučiai visur įsismelkęs tabako kvapas. Visa tai ir daug daugiau radome su kolegomis aplankę Lukiškių kalėjimą kai radome dar laisvų bilietų į garsiąją ekskursiją. Kol kas tai buvo nuoširdžiai geriausia kultūrinė programa šiemet ir, deja, yra visai realu kad geresnės ir nepatirsiu — ir tikrai ne todėl, kad nesilankysiu kultūriniuose objektuose.

Šv. Nikolajaus bažnyčios kupolas iš vidaus

Ekskursija pradedama prie įvažiavimo / įėjimo į kalėjimą, kur papasakojama trumpa istorija – kalėjimas pastatytas 1905 metais kuomet Lietuva vis dar buvo okupuota carinės rusijos, investuota milijonai rublių ir veikė iki 2019 metų – ir visas ekskursijos MO – kur ir kada galima fotografuoti, ką galima ir ko negalima daryti. Tada prasideda turas po kalėjimą (kuris taip pat veikė kaip areštinė ir tardymo izoliatorius – 3 in 1). Turas vedė mus pro visą bendrą kalinių kelionę – nuo tos akimirkos kai visus uždaro į super ankštas kabinas (vos užteko vietos atsisėsti ant suoliuko) ir tikrina dokumentus (kelioms valandoms) iki kamerų – kurios visos yra lygiavertės plotu, bet nebūtinai lygiavertės asmenų skaičiumi: moderniais laisvos Lietuvos laikais kamerose gyveno nuo 1 iki 6 (gal net ir 8) kalinių. Visos kameros yra 7 kvadratinių metrų ploto. Dabar įsivaizduokit savo gyvenimą kokius 2-5 metus su vienu žmogumi tokiame plote, duše, lauke ir kitur – kaliniai beveik viską darydavo “kameromis“; jei eini praustis – kartu su kameros gyventojais, jei eini į lauką – kartu su kameros gyventojais, maistą valgai kameroje, tik galbūt į pamaldas eini vienas iš kameros ir dar lieka pasimatymai su žmonėmis iš laisvojo pasaulio.

Kalėjime esi stebimas ne tik kalėjimo darbuotojų bei kamerų

Kalėjimo atmosferos neįmanoma palyginti su niekuo ką esu per gyvenimą matęs ir patyręs. Absoliutus neorealizmas. Iš vienos pusės visa architektūra apžavi – kiek daug darbo įdėta į sumanymą, medžiagas, išpildymą. Pradėkim nuo to, kad kalėjimas turi švento Nikolajaus bažnyčią, kurį įeina į kompleksą ir kurioje plytelės iki šiol atrodo kaip naujos (šitas plytelių kokybės motyvas puikiai išpildytas visame kalėjime) ir kur kaliniai (ortodoksai) galėjo melstis iki kažkurių tai metų. Viskas tikrai gražu, ypač jei patinka to laikotarpio architektūra statiniai. Ir tada viską aptemdo faktas, kad tai vis tik yra vieta, kuriame žmonės yra įkalinami. Man asmeniškai vien tik nuo minties, kad toks dalykas kaip kalėjimas egzistuoja ir egzistuoja aplinkybės, ne visos būtinai yra nuo tavęs priklausančios, kurioms susiklosčius galėtum į tokią įstaigą patekti ilgesniam laikui, apima lengvas nerimo jausmas. Lankant Lukiškes tas jausmas tik stiprėja – žiūrint į kameras kyla įvairūs klausimai apie čia sėdėjusių žmonių istorijas, pačius žmones, jų mintis, jausmus. Negaliu net įsivaizduoti kaip žmogų palaužia ta pati rutina ir didžiosios dalies laiko leidimas vienoje 7 kvadratinių metrų patalpoje su voko didumo langu, kurioje visą parą įjungta šviesa, kiekvieną dieną, 365 dienas per metus (kartais net 366, nes dienos 24 valandos nėra tas laikas per kurį žemė pilnai apsisuka bet taip tiesiog patogiau visiems, todėl fuck it). Tai yra išties siaubinga vieta leisti savo dienas, net įskaitant tai, kad sąlygos kituose kalėjimuose yra geresnės — ir kaliniai yra žmonės ir turi teises bei šiuo atveju žmogaus teisės laimėjo ir Lukiškės buvo uždarytos ir jų gyventojai perkelti į labiau žmogiškas sąlygas.

Aš esu aukštesnis ne tik už skalę, bet ir už standartinę kalinio lovą. Aukštų žmonių diskriminacija yra rimta ir opi kalėjimų problema.

Jei Lukiškių sienos kalbėtų, neabejoju papasakotų pačių įdomiausių istorijų, apie savo šimtametę istoriją. Sienos, deja, nekalba, bet absoliučiai visame kalėjime istoriją galima užuosti. Viskas yra įsigėrę tabako kvapu (išskyrius bažynčios prieigas ir pačią bažnyčią bei lauką). Viskas yra padengta tabako kvapu – prilietus bet ką oda beveik prilimpa – spėju nuo visų suodžių ir eterinių aliejų esančių tabako dūmuose – per šimtą metų jų turbūt koks centimetras ant visų paviršių susikaupė. Vienas amžinas neuvalomas centimetras istorijos, kurį kada nors sunaikins tik ekologinė katastrofa arba nekilnojamojo turto vystytojas kuris nupirks kompleksą savo naujam projektui kokiu nors labai vulgariu pavadinimu — “Lukiškių terasos“ arba “Lukiškių penkiakampis“ — ir pardavinės ten plotus verslui bei namams, kuriuose apsigyvenę žmonės kada nors nebegalvos apie tai ant kokios žemės stovi jų 52 kvadratų butas su balkonu į Vilniaus vartus. O iki tol labai rekomenduoju nueiti į ekskursiją Lukiškėse. Tai yra labai nuoširdžiai pati geriausia siaubinga vieta Vilniuje (turiu su kuo palyginti, esu praleidęs kelias valandas lietaus kolektoriuje be telefono signalo absoliučioje tamsoje ir be galimybės paprastai išeiti).

Vienas komentaras apie “Lukiškės 2.0 – absoliučiai geriausia siaubinga vieta Vilniuje

  1. baisiau, negu pasakojai mums per susitikimą Kaune šeštadienį… Kai kurių detalių ir kino scenaristai, tokios realybės nepažinę, nesugalvotų.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.