Pastaruosius kelis mėnesius stebiu savęs paties transformaciją – kaip susitaikau su amžiumi. Anksčiau niekada per daug apie tai nesusimąstydavau. Jaučiausi jaunatviškas ir nekreipiau per daug dėmesio į faktą, kad kūno amžius vis tik skaičiuoja metus tarsi koks graikų taksisto Passat’as kilometrus. Jaunas galvoje – jaunas visame kame.

Vėlgi, nesakau, kad nesu jaunas, tačiau prieš akis yra nepaneigiamas faktas – man nebe 20. Kūnas keičiasi, metabolizmas lėtėja, ką nors pakeisti trunka vis ilgiau, drabužiai, kurie tiko prieš 5 metus nebetinka ir (o siaube!) galimai niekada nebetiks, pagirios, kai tokios būna, žudo. Tačiau man tai netrukdė jaustis kaip jaučiuosi ir toliau nieko nedaryti su savo sveikata. Bet kada galiu pradėti sportuoti ir bet kada galiu pasiekti formą, kuri būtų sveikesnė.

Ir tada įvyko tai – gydytoja skyrė vaistus nuo cholesterolio. Man – tokiam jaunam?! Čia juk vidutinio amžiaus žmonių ir senjorų vaistai! Negana to, teko suvokti kad genetika vis tik turi nemenką įtaką sveikatai ir ilga giminės hipertenzijos istorija neaplenkė ir manęs. Antri vaistai buvo nuo aukšto kraujospūdžio.

Šis momentas itin kirto per galvą. Kaip man – tokiam jaunam – kuriam dar viskas prieš akis, gali būti kažkas ne visai gerai su sveikata? Kaip dabar reikės spaudimą matuotis, ir vaistus vartoti, ir dar žiūrėti ką valgau, koks aktyvus būnu ir panašiai? Nenorėjau, negalėjau to pripažinti. Jaučiausi krentąs į beribę duobę, iš kurios galimai niekada neišlįsiu būdamas toks trisdešimt-septynerių pensininkas.

Prireikė kelių mėnesių, nemažai pokyčiu gyvenime, daug darbo su savimi ir, regis, atsispiriu – regis beribė duobė vis tik nebuvo bedugnė. Grįžtu į gyvenimą, pripažįstu, kad kūnas vis tik kinta ir skaičiuoja amžių, nors protas vis dar jaunatviškas ir vis dar iš tikrųjų iki galo nėra tikras ko nori gyvenime. Ir viskas su tuo yra gerai – abu dalykai yra suderinami tarpusavyje ir gali egzistuoti balanse.

Darbo dar daug, kelias prieš akis – ilgas (šitas tai drąsiai ir beribis gali būti!), tačiau juodi debesys virš jo prasisklaidė, galiu giliau įkvėpti, labiau atpalaiduoti pečius ir keliauti toliau. Svarbiausia – nesustoti.