Septynių britų bernvakario komanda stovi prie pat įėjimo į oro uostą, visi apsirengę ne pagal orą, tačiau Jungtinėje Karalystėje tas niekada nestebino – šortai ir marškinėliai prie 15 laipsnių su niūriai apsiniaukusiu dangumi ir keliolikos metrų per sekundę vėju čia, regis, yra labiau nei tinkama apranga. Šnekučiuodamiesi apie artėjančią kelionę į Prahą kur bent vienas iš jų neabejotinai kažkuriuo bernvakario metu apvems kultūrinio paveldo objektą jaunuoliai rūko. Tabako tiekimo į plaučius mechanizmai įvairūs – pas vienus iqos, pas kitus tie kramtomos gumos kvapo vienkartiniai mini dūmų generatoriai ir tik vienas senamadis traukia klasikinę cigaretę. Iš kvapo atskirti nesugebu, bet mintyse laikau kad šis atskalūnas rūko Lucky Strike klasiką. Vengdamas padidintos plaučių vėžio rizikos lendu į oro uostą – turiu kiek daugiau nei dvi valandas iki skrydžio ir noriu valgyti, todėl bandau kuo skubiau praeiti patikrą.

Patikroje trinasi du policininkai su H&K G36C automatiniais ginklais ir stebi ar niekas nesiruošia teroro išpuoliui kelios dienos po senolio karūnavimo, tačiau tarp laukiančiųjų patikros tik šeimos su mažamečiais vaikais, dar daugiau mintyse jau girtų bernvakarių dalyvių, vienas kitas vienišas plinkantis vidutinio amžiaus vyras ir kelios pavienės moterys. Nežinau prie kurios grupių priskirti save, nenoriu priskirti prie labiausiai į temą tinkančios plinkančių vidutinio amžiaus vyrų, todėl spoksau į policijos G36C automatinius ginklus ir vertinu kaip laikomasi visų saugaus elgesio su ginklais taisyklių: keitiklis saugos pozicijoje – check, pirštas tiesus, ne ant nuleistuko – check, ginklas žemoje parengties pozicijoje – check. Sulaukęs savo eilės iškraunu viską, ką reikia iškrauti, į plastikinę dėžę ir atiduodu rentgeno dievams nuspręsti ar visi skysčiai gerai supakuoti, ar ne.

Oro uostų, kuriuose dauguma skrydžių yra pigiųjų skrydžių bendrovių, aplinka dažniausiai būna slogi, depresyvi, kartais net varanti į neviltį. Šitas gerokai perpildytas London Luton – ne išimtis. Iškart už patikros akį patraukia neįprastai pavadintas Smokehouse baras, kurio meniu įprasti BBQ patiekalai, įskaitant šonkaulius, brisket’ą, steikus ir panašiai. Kadangi valgiau tik pusryčius, o dabar jau 15 valanda dienos, nusprendžiu nepagailėti tų 30 eurų ir užsisakau 6 valandas rūkytus ir vėliau grilyje keptus šonkaulius su bulvytėmis ir coleslaw, coke zero ir laukiu smokehouse klasikos, tačiau niūrumas pigiuose oro uostuose persiduoda ir į maistą – gaunu maksimoje pirktus parūkytus šonkaulius, kurie buvo pusvalandžiui įmesti į verdantį vandenį kad suminkštėtų, ir pakepti orkaitėje bei aptepti pigiausiu BBQ padažu, bulvyčių apie nieką ir 25 gramų shot’ą coleslaw. Panašu, kad maistas mano vis labiau niūrėjančios nuotaikos nepakeis – nerimo mazgas pilve tik dar labiau užsiveržia, vis smarkiau kviesdamas priimti gemalo pozą. Tačiau aš stiprus – už poros valandų kilsiu link namų, pas mylimą žmoną, ir tada viskas bus gerai.

– Prastame oro uoste prastas maistas ir prasti reikalai su skrydžių laikais, – nusišypsau sau po nosimi pastebėjęs, kad mano skrydis atidedamas trisdešimčiai minučių. Nieko tokio, kažkas turėjo išbalansuoti neįtikėtinai sėkmingas kelias dienas darbuose. Susimoku už prastus šonkaulius ir shot’ą coleslaw, kildamas link lounge, kuriame galbūt bus ne tokia didelė žmonių per kvadratinį metrą koncentracija atkreipiu dėmesį į gigantišką auksinę grandinėlę ant kaklo, tokio storumo grandines mano jaunystėje nešiojo tik labai rimti Kauno bahūrai. Tačiau labiausiai akį patraukia auksinis dvigalvis erelis ir negaliu susilaikyti nepaklausęs ar padavėjas kilęs iš Albanijos.
– Yes, I’m from Albania! I am half Albanian – my mother is Albanian and my father is Greek, – šypsosi jaunuolis.
– Oh, nice! I’d like to go there sometime.
– You should go, it’s really nice this time of year. Where are you flying to?
– Vilnius.
– I have returned from Vilnius 10 days ago. Spent a week in Vilnius and Kaunas, Kaunas was very nice
– It has transformed over the last 5 years, it’s a nice city now.
– Yes, I have enjoyed it a lot! Have a safe trip back!
– Thanks, bye!

Niūrumas sumažėjo, tačiau mazgas vis dar yra. Pasiimu vieną pigią spurgą iš Krispy Kreme ir lendu į Aspire Lounge, kurioje dėl man nežinomų priežasčių vis dar yra laisvos vietos. – Gal vis tik balansas vis dar nukreiptas į sėkmės pusę, – pagalvoju ir atsisėdu prie laisvo staliuko, tačiau penkiolika minučių nesėkmingo bandymo prisijungti prie WiFi ir gerokai per karštas, per daug priprakaituotas oras viduje grąžina balansą ten, kur jam ir priklauso. Sukrentu į kėdę kaip krevetė ir laukiu savo skrydžiu, žvilgčioju į ekraną kas penkias minutes norėdamas įsitikinti ar mano kančios nebus prailgintos dar kuriam laikui, tačiau viskas įvyksta pagal atnaujintą planą ir be dvidešimt šešios vietos laiku jau sėdžiu lėktuve, prie lango. Šalia manęs įsitaiso tautietis iš liemens ir iš stuomens, natūraliai užimantis bent 1.2 vietos, tačiau sumokėjęs tik už 1 vietą, todėl aš susispaudžiu į savo 0.8 vietos ir vėl pagalvoju apie balansą. – Gerai, kad tik dvi su puse valandos, – pagalvoju ir įsijungiu kelioninį grojarašti iš Spotify. Skrydis prailgsta, mazgas darosi vis tvirtesnis, tačiau šiaip ne taip grįžtu namo. Be proto džiaugiuosi matydamas ir galėdamas apkabinti Medą, tačiau nerimas neatslūgo, kaip kad tikėjausi. Bandau suprasti ar čia lūkesčių valdymu turėjau geriau užsiimti, ar dar kas nors kiša koją siekiant ramybės. Galiausiai nusprendžiu, kad rytas vis tik protingesnis už vakarą ir einu miegoti.

Guliu lovoje ir stebiu tamsias tarsi išsikrovusio telefono ekranas lubas. – Kas man pasidarė, kada tapau normalus? – niekaip negaliu suprasti. Susiprastinau iki vadovo, kurio pagrindiniai iššūkiai yra spręsti kitų žmonių problemas ir kartas nuo karto parodyti, kad sveikas protas nėra toks jau dažnas reiškinys. Dienomis sėdžiu ofise, vakarais žiūriu serialus, savaitgaliais laukiu pirmadienio, galvoju apie finansinį saugumą ir mėnesio viduryje atsakingai sumoku visus mokesčius, kurie priklauso. Staiga suvokiu, kad mano pilve – ne nerimo mazgas, toli gražu, tai nėra ir darbinės įtampos pasekmė. Ką jaučiu vidurnaktį stebėdamas smalos spalvos lubas portugalai vadina saudade. Šis žodis neturi tiesioginės reikšmės lietuvių, ar kitose kalbose, tačiau idealiai apibrėžia tai ką jaučiu. Saudade – tai abstraktus jausmų mišinys, kuriame susitinka netektis, ilgesys, meilė, atitrūkimas, ir aš pastaruosius kelis metus išgyvenu tikrų tikriausią saudade.

Izoliacija namuose, vienas po kito pasireiškiantys kartą per gyvenimą nutinkantys globalūs reiškiniai ir, matomai, metų skaitiklis privertė susikurti normalumo rutiną, kurioje gyvenu bent nuo 2020-ųjų, jei ne nuo anksčiau. Piktinuosi kamščiais mieste, kartais parašau vieną kitą piktą komentarą po 15min.lt Facebook postu, žiūriu žinias ir klausau radijos. Kai pasidaro sunku pradedu sportuoti, medituoti, rašyti dienoraščius, ieškoti ligų, vartoti papildus, svajoju apie atostogas Turkijoje all-inclusive viešbutyje, kurio spa centre kasdien eičiau į masažus. Tačiau tai tik rutina, kuria bandau užmaskuoti giliai tūnantį saudade, kuris kartais nuo karto prasimuša.

Niekada gyvenime per daug negalvojau apie ateitį. Apie kelias artimiausias savaites, galbūt kelis mėnesius. Neturėjau plano būti X po Y metų. Nekaupiau finansų saugesnei senatvei ar šiaip, jei netekčiau kojų. Negalvojau apie nuosavą butą. Pasirašydavau visiems nuotykiams, išsiskusdavau skiauterę, nusibalindavau plaukus, važiuodavau dviračiu kol jausdavau kraujo skonį burnoje, nenorėdamas pasigaidinti suvalgydavau tiek nežmoniškai aštraus maisto, kad jausdavausi high nuo aštrumo (jei niekada nebandėte – siūlau pabandyti, veikia kaip lengvi psichodelikai), nusimaudavau kelnes ramiame Vokietijos miestelio rajone ir lakstydavau kol kas nors iškviesdavo policiją. Dabar viso to nebėra – nebelendu į požemius, nekopiu į kalnus su keturiasdešimties kilogramų kuprine, manęs ir kelių kolegų kinų taksistas nepalieka pusiau apleistame industriniame rajone, neaišku kiek kilometrų nuo miesto, be galimybės susišnekėti su keliais vietiniais kinais, dirbančiais neaiškios paskirties garaže, kol mus visus apima panika, nes esame be proto pagiringi, neturime nei vandens nei maisto ir bandome pasiekti “kažką“ – neaišku ką, nes neaišku apskritai ar esame ten, kur turime būti – lįsdami per tvoras ir lipdami per šiukšlių kalnus, tikėdamiesi, kad į kojas neįsmigs vienišas švirkštas, arba kad kitoje šiukšlių krūvoje rasime priešnuodį, jei vis tik įstrigtų. Rankos prakaituoja nebe dėl kvestionuojamo pasirinkimo lipti į surūdijusį stebėjimo bokštą nuogais kiaušais, kol apačioje vietiniai marozai iš bagažinės traukia beisbolo lazdas, o dėl artėjančio deadline’o priduoti ataskaitą. Ir giliai širdyje žinau, kad tai nėra tas pats. Pelno/nuostolio ataskaitos nėra tokios jaudinančios kaip šuolis su virve iš septyniasdešimt penkių metrų aukščio su paprasta kamera rankoje, tačiau kūno reakcija panaši. Kūnas bando prisitaikyti prie to, kas yra, tačiau protas…

Protas išgyvena saudade, kuri nėra iki aiškus ir lengvai suprantamas jausmas, todėl užsimaskuoja po kitais, labiau išreikštais jausmais. Tačiau pigi patirtis pigiame oro uoste privertė susimąstyti kodėl paskutinės kelionės, kad ir kiek sėkmingos, pabaiga nebuvo tokia apdovanojanti. Todėl, kad palikau toje dievo pamirštoje saloje nepatirtų nuotykių – nenuėjau vidury nakties į vietinį kazino išleisti 200 svarų prie pokerio stalo, neįšokau į Viktorijos laikų kanalą išsimaudyti, nusiplauti nuodėmių, neišėjau pasivaikščioti į mišką ir nepasiklydau po trijų valandų grožėjimosi gamta, neužkalbinau keistai sau po nosimi šnekančio vietinio girtuoklio ir nenupirkau jam vietinio odekolono sveikatai pataisyti. Vietoje to galvojau kokius meetus turiu pirmadienį ir ko nespėjau, bet lyg ir turėjau spėti padaryti per šią darbo savaitę.