Kartais tiesiog reikia įkvėpimo

Kartais užeina noras prisėsti ir parašyti ką nors. Gal net ne noras, o labiau troškimas, nenumaldomas poreikis, kaip, tarkime, būna troškimas suvalgyti saldaus pyrago arba išgerti kavos. Tada dažniausiai prisėdu prie kompiuterio, įsijungiu rašyklę (regis taip VLKK rekomenduoja vadinti word processor’ių) ir stebiu tą baltą foną ir mirksintį teksto kursorių, tarsi jis man ruoštųsi išduoti visatos paslaptis ir atvesti į kūrybos oazę. Paprastai po dešimties-penkiolikos minučių tuščio spoksojimo į beprasmį mirksintį objektą pradedu rašyti žodžius, lipdyti sakinį, prie jo jungti kitą – kad būtų kažkoks loginis ryšys, galbūt istorijos pradžia, tačiau dažniausiai viskas baigiasi fiasko: kompiuteris gauna keiksmų, aš suspaudau visiems puikiai žinomą kombinaciją Ctrl + A ir tada Delete ir einu tikrinti ką žmonės rašo Facebook’e. Taip dariau pakankamai dažnai – skaičiaus nepasakysiu, tačiau faktas, kad man to praleisto laiko nuoširdžiai gaila, turėtų daugmaž sudaryti vaizdelį.

Klasikinė situacija, kai norai neatitinka galimybių. Tačiau su rašymu viskas kiek kitaip, kadangi galimybės yra visada: jeigu turi galvą ant pečių, moki alfabetą bei kažkiek žodžių – gali rašyti. Klausimas – ką rašyti? Jeigu galvoje ką tik buvo krūva minčių, o dabar – visiškas štilis – trūksta įkvėpimo. Bet tai – labai prastas pasiteisinimas. Įkvėpimas – tai dar vienas žmonių išmislas, kuris leidžia pro pirštus pažiūrėti į savo nesėkmes, kaip ir įvairūs pozityvūs endorsement’ai – a la “nepasisekė, bet dabar žinosim, kaip kitą kartą bus geriau”. Nesakau, kad tai blogai, bet su tokiais dalykais reikėtų atsargiai, nes labai gretai nesėkmes bus galima nurašyti kitiems kartams, laukti geresnių laikų. Gyvenimas yra tikrai per trumpas, kad lauktum geresnių laikų, jautį už ragų reikia imti dabar, o nukritus griebti jam už kojos ir vėl kabarotis ant kupros.

Tas pats ir su įkvėpimu, šiukštu laukti jo, tarsi kokio išganymo. Žinoma, būna stebuklų, kai ateina nušvitimas ar kitoks briedas, tačiau mes juk netikime stebuklais ir jų nelaukiame. Mes norime kiekvieną akimirką išnaudoti maksimaliai, kad nugyvenę savo laiką galėtume oriai klausti bendraamžių ar kiek jaunesnių to žlugdančio klausimo – “O ką tu nuveikei per savo gyvenimą?”. Taigi, jeigu kartais pajuntate troškimą rašyti ir greitai pajuntate, kad jūsų įkvėpimas dingo (arba jo nebuvo nuo pat pradžių – sutikime, dauguma iš mūsų nebūsime naujieji hemingvėjai, tai darome tik sau), laikykitės šio plano:

  • Puodelis arbatos/kavos/kakavos/karšto šokolado – bet ko šilto, kas padėtų jums šiek tiek pamiršti ką norite daryti (su alkoholiu reikėtų atsargiai, vėliau gali tekti gailėtis, kad ne tik parašėte visišką  nesąmonę bet kokiais standartais, tačiau 12 kartų paskambinote savo buvusiai merginai, išvadinote ją ku**a ir tik ryte supratote, kad visus kartus kalbėjote su savo mama – you have been warned).
  • Užmerkite akis, įkvėpkite. Ne, nereikia būti apsirengus oranžinių rūbų, sėdėti lotoso poza ir skaičiuoti 108 mantras, kol galėsite vėl atsistoti, vien tik tam, kad apsimestumėte, jog esate labai šiuolaikiškas žmogus, puikiai derinantis greitą gyvenimo ritmą su savęs paieškomis – bullshit, niekam neįdomu.

Toliau viskas paprasta, pabandykite vieną iš šių punktų:

  • Prisiminkite vaikystę. Visi turėjome smagių patirčių ar nutikimų – galite parašyti apie tai. Jeigu kartais buvote tikras nevykėlis ir visa jūsų vaikystė yra juoda dėmė, kurią prisiminus klimpstate į gilią depresiją – parašykite apie tai. Esu įsitikinęs, kad tai bus pirmas žingsnis link susitaikymo su savo gyvenimu, kad ir koks jis bebūtų.
  • Kaip dėl paauglystės? Juk tikrai galite pasidalinti kai kuriomis detalėmis: pirmasis šlapias sapnas, pirmasis prisilietimas prie patinkančio žmogaus, pirmasis bučinys, pirmoji alkoholinė koma, pirmasis kaulo lūžis (tiesa, ne visi tokie lūžūs kaip aš – dėl savo nutrūktgalviškumo ir bandymo pasiekti dviračio bei savo ribas du kartus prasiskėliau galvą, dėl bandymo tapti cirko artistu vaikščiojant ant skersinio susilaužiau dešinės rankos žastikauli netoli alkūnės, žaisdamas karą susilaužiau mažąjį dešinės rankos pirštą ir last but not least – bandydamas dėti į krepšinį atsispyrus nuo dviejų dėžių – vasario mėnesį ant ledo – susilaužiau kairės rankos žastikaulį), pirmosios muštynės, pirmasis lėtas šokis – and so on, and on, and on.
  • Atsimenate studijas? Kodėl pasirinkote tokią programą? Kur gyvenote? Tikrai turite istorijų apie bendrabutį, net jei jame negyvenote, labai didelė tikimybė, kad ten praleidote kažkiek laiko vien tik tam, kad suprastumėte, jog jūsų tolerancija tokiems dalykams dabar yra gerokai (turiu omenyje gerokai) mažesnė. Kaip sekėsi mokytis? Buvote dešimtukininkas, nuo kurio visi nusirašinėjo namų darbus (tačiau niekur nekviesdavo, nes buvote ne visai tai, ką galima pavadinti socialia asmenybe), ar buvote tas, kurio diplome puikuojasi žodžiai “šis diplomas suteikiamas kaip pažyma, kad asmuo XYZ sumokėjo pakankamai didelę pinigų sumą”.
  • Kaip dėl pirmojo darbo? Ne to, kur reikia sėdėti ofise ir kilnoti popierius, o to, kuris yra juodas ir purvinas – tokio, kurį reikėjo dirbti, kad išgyventumėte, nes tėvų atsiųstus pinigus padėjote kažkur (visi žinome kur) ir dabar nebejauku prašyti. Vėliau galėsite pasigirti ir savo darbu stikliniame ofise, kur visi rengiasi gražiai ir kolegiškai sveikinasi tarpusavyje, bei niekada į akis nelinki blogo (bet kartais mėto dartus į vienas kito nuotraukas).
  • Kur gyvenate? Parašykite apie savo žemyną, valstybę, miestą, mikrorajoną, butą. Galbūt žinote vietų, kurios nėra tokios atviros plačiajai publikai? Puiku. Mėgstate fotografuoti praeivius? Nuostabu! Kartais pakeliate nuorūką, ją prisidegate ir surūkote, tačiau niekam apie tai nepasakojate? Tai – jūsų šansas sužibėti! Mėgstate parkus? Tapkite parkų apžvalgininku. Dievinate betono tekstūrą? Aprašykite visus betono jums žinomus betono darinius, darykite tai su itin daug detalių – kažkur pasaulyje tikrai yra žmogus, kuris turi panašų fetišą.
  • Skaitote knygas? Žiūrite filmus? Einate į spektaklius, operas? Kaip paskutinis kūrinys privertė jus jaustis? Ką išgyvenote? Pasidalinkite su visuomene, galbūt padrąsinsite ką nors paimti į rankas tą knygą, nueiti į tą filmą, spektaklį, operą, kuri visada atrodė “per sudėtinga”, tačiau po jūsų atsiliepimo viskas nušvito kitomis spalvomis. Tik prisiminkite, kad kritika yra labai universalus dalykas – visada galite kritikos gauti pats. Nebėda, priprantama. O kartais net atsižvelgiama.
  • Mėgstate sportą? Galite drąsiai rašyti apie tai. Miestas privalo žinoti geriausias dviračių trasas, lygiausius asfaltuotus paviršius, tinkamus riedučiams ar smagiausias nutolusias bėgimo trasas, kuriose gali pasijusti vienyje su gamta. Padėkite žmonėms rasti tą parašiutizmo mokyklą ar nuostabią slidinėjimo trasą, kurioje pats Šumacheris galvą nusisuktų.

Rašyti galima apie bet ką, bet kada. Svarbiausia, daryti tai savo malonumui, nesirūpinti apie tai, ką kiti pagalvos. Galite net nesidalinti su kitais, tiesiog rašyti dienoraštį – tai yra puiki streso pašalinimo priemonė ir galimybė išanalizuoti save po kelių metų (aš tam naudoju savo senąjį blog’ą). Atsipalaiduokite, nusiteikite bent jau neblogai praleisti laiką ir prievartaukite tą klaviatūrą/rašiklį lyg tai būtų paskutinė jūsų gyvenimo diena šioje planetoje.

P.S. Gali kilti natūralus klausimas “kam reikia rašyti?” – jeigu jums kyla toks klausimas, tada geriau nesilankykite čia, nes lygiai taip pat gali kilti klausimas “kam skaityti?”. Rašymas yra saviraiška ir terapija, that’s all you need to know.

2 Comments

  1. Rašyti reikia, kad kiti skaitytų, todėl ir mėgstu skaityti, bet nemėgstu rašyti. Tai va dabar net nežinau, kai iškilo toks klausimas “kam reikia rašyti?” – pritarimas ar kas čia tam P.S.’ui 🙂

    Patinka

    1. Gera pradžia: “Rašyti reikia…”.

      Nenoriu sutikti, kad rašyti reikia tam, kad kiti skaitytų, nes yra daug žmonių, kurie veda dienoraščius, tačiau jų adresatas yra pats adresantas, tokie dienoraščiai paprastai nebūna perskaityti kieno kito, bet rašančiajam yra būdas išlieti mintis ant popieriaus. Esu pastebėjęs, kad jeigu imi ir parašai ką nors, kas neduoda ramybės, paprastai tas kas nors bent jau truputėlį apsiramina, nes yra materializavęsis ir nebe toks chaosas galvoje.

      Rašyti tam, kad skaitytų kiti, iš esmės jau yra nebe tik laisvalaikio užsiėmimas ir ne minčių materializavimas, o darbas. Ir tam, kad gerai dirbtum darbą, reikia labai daug pastangų, praktiškai viso laiko ir kažkiek talento.

      Todėl nemanau, kad pats galėčiau rašyti tam, kad skaitytų kiti – man čia atrodo visai kitas lygis ir tam reikia mokytis, o aš nesimokiau ir nepasakyčiau, kad ką nors moku apart dėlioti žodį po žodžio taip, kaip gaunasi. Dabar rašau pirmiausiai sau and that feels good.

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s