Paauglystėje buvau nutrūkęs nuo ryšio su rizikos suvokimu ir įvertinimu. Tiesa, pasakykit kas nebuvote – net jeigu jums amnezija (tapus tėvais dažnai pasireiškia), nuvykite į artimiausią skate/snowboard parką ir pamatysite, kad jauniausi lankytojai daro pačius nutrūktgalviškiausius dalykus (kai kurie iš to taip ir neišauga). Šitas nutrūkimas man leido, iš praktikos, sužinoti tokius dalykus, kaip:

• negalima nuorinti radiatoriaus, jeigu nežinai kaip;
• jeigu šoki nuo tramplino su dviračiu, nusileisti ant priekinio rato yra labai blogai;
• įkišus kietą objektą į priekinio rato stipinus skubiai versiesi į priekį;
• neturėti arba turėti rūkyti Kaune reiškia vieną ir tą pačią įvykių baigtį;
• kaulų gijimas yra ilgas procesas.

Dabar situacija kiek kitokia, kadangi suprantu, kas yra rizika ir visada ją įvertinu. Vis tik, mano rizikos tolerancija yra ganėtinai aukšta ir aš vis dar nevengiu leistis nuo aukštų kalnų, kuriuose yra galimybė sukelti sniego griūti, ar dviračiu nušokti nuo aukštesnio lygio ant žemesnio. Visa tai, iš esmės, yra labai rizikinga, bet kartu ir neša didelį apdovanojimą (apie tai vėliau).

Tais pačiais paauglystės laikais teko praleisti daug vienišų vasarų, mat vasaromis mano draugai būdavo ištremiami į kaimus, o aš likdavau mieste chemtreilų uostyti ir zulinti betoną (čia jau turėtumėte suprasti, kad tokio dalyko, kaip “kaimas“ neturėjau ir pagal kai kuriuos standartus nepatyriau to gėrio, kai būni verčiamas suvalgyti daugiau, nei pats sveri. Kiekvieną dieną.). Vieną iš tokių vasarų kelias dienas iš eilės žiūrėjau filmus. Tiesiog visą dieną, su tam tikrom pertraukom, žiūrėjau filmus. Ir tada supratau, kad įkritau į rutiną, kad pagaliau patyriau tai, apie ką kalba suaugusieji, ir tą akimirką pažadėjau sau, kad vengsiu šio jausmo visais įmanomais būdais. Kiek vėliau apmąsčiau teorija, kad fundamentiniai žmonių charakterio bruožai nesikeičia, kurią patvirtinau empiriniu stebėjimu (nelabai reikšmingos imties, skaičiuojant, kad pasaulyje yra daugiau, nei 7 milijardai žmonių, tačiau man tokių rezultatų – per akis).

Iš esmės tai buvo mano bundančio brandumo požymis – pradėjau mąstyti ne tik apie tai, kas pas klasiokes po rūbais ir kaip ten patekti. Tai padėjo man transformuotis į tai, kas esu vis dar šiandien: vis dar nemėgstu rutinos ir darau bet ką, kad to išvengčiau. Todėl geriausia mano darbinė forma būną tada, kai būna sąlyginai daug įtampos ir netikėtų, iš dangaus nukritusių užduočių ar gaisrų, bei nežinau ką veikti, kai belieka tik tie patys nuobodžiausi darbai prioritetų sąrašo apačioje: pripažinkite, visi tokių turite ir jų dažniausiai neatliekate iki pat deadline’o: iš dalies dėl to, kad jie yra sukinstai nuobodūs, bet kartu ir šiek tiek dėl to, kad norite vėl pasijausti kaip studentas. Dėl neapykantos rutinai nesuvokiu atostogų all inclusive viešbutyje geriant all inclusive alkoholį. Ir stengiuosi visada išbandyti ką nors naujo (kaip kad čia: http://goo.gl/F9xUnB – nuoroda į Facebook post’ą), vien tik tam, kad patirčiau tą nuostabų jausmą, geresnį už daugelį kitų: adrenalino pliūpsnį. Kai kvėpuoji greičiau ir subjektyviai atrodo, kad laikas sulėtėja, ir tą lengvumo pojūtį, kai viskas atslūgsta ir kiekviena tavo raumenų skaidula atsipalaiduoja, o mintys tampa tyros (gerai, paskutinis dalykas nėra tiesa, tiesiog gražiai skambėjo).

Tikrai tikiuosi, kad sulaukęs senatvės galėsiu būti tas super įdomus, šiek tiek keistas diedukas, kuris visada šypsosi ir pasakoja pačias netikėčiausias istorijas. Gyvenimas yra labai trumpas ir didelę dalį jo pramiegame, praleidžiame atlikdami buities darbus ar uždirbdami algą. Miego neišvengsime, o buities darbai, kurie dažnai būna nemalonūs, yra privalomi (nebent esate slunkius apsikuitėlis arba uždirbate tiek, kad galite apmokėti tarną), tačiau tas darbas, kuriame uždirbami pinigai, turėtų būti kiek įmanoma mielesnis širdžiai. Nes dirbti tai, kas nepatinka, yra tas pats, kas kasdien po truputį mirti viduje (arba lėtai žudytis) ir tai turi labai nepageidaujamų pašalinių efektų: tampama supermamytėmis (tai tokia būsena, apie kurią suprasite paskaitę supermama.lt forumą, tačiau tai nėra nutaikyta į vieną lytį), yra išreiškiamas nepasitenkinimas viskuo ir prasideda nuolatinis verkšlenimas dėl to, kad viskas blogai. Nebūkite tas žmogus, turėkite drąsos siekti to, ko norite ir padarykite leap of faith.