Nenoriu būti vidutinis

Augant buvo sunku išlikti normaliu, visada kažkuo išsiskirdavau iš minios. Suprantama, tais laikais Kaune iš minios išsiskirdavo bet kas, kas turėdavo visus dantis ir treningus dėvėdavo tik sportuodami, tačiau man pavykdavo išsiskirti ir iš tų kitų išsiskiriančių. Taip jau nutiko, kad nuo pat to laiko, kai išmokau kalbėti, išmokau ir mikčioti. Ne, tai manęs niekada neužkniso, labiau užknisdavo kitus, kuriems tiesiog atsibosdavo laukti kol baigsiu sakyti keturių žodžių sakinį. Manęs tai neužknisa iki šiol ir tas neužknisimas padėjo praktiškai atsikratyti mikčiojimo (išskyrus kai kuriuos atvejus, kurie dažniausiai priklauso nuo mėnulio fazės ir miego kiekio). Kitas dalykas, padėjęs man išsiskirti iš minios buvo mano tėvų, sakyčiau, liberalios pažiūros. Regis antroje klasėje mama nusivedė mane į grožio saloną, kuriame tuo ne visai steriliu pistoleto formos įrankių man įšovė auskarą. Būti su auskaru tais laikais Kaune buvo hardcore. Kaip ir būti nusidažius plaukus. Nenorėčiau sakyti, kad pats buvau hardcore, tačiau atkreipus dėmesį į kai kurias mano savybes galima būtų pagalvoti, kad kažkiek hardkoro manyje yra.

Draugų ratuose visada buvau tas, kuris buvo kitoks. Aš pritapdavau, nes turėjau humoro jausmą (kuris metams bėgant tik aštrėjo) ir todėl, kad net Kaune yra suprantama, kad draugai yra draugai, kad ir kokie jie bebūtų. Taigi, buvau kitoks. Dauguma mano dabartinių pažįstamų yra kitokie, visi kažkokie kreivi-šleivi, ne tipiniai, nepatenkantys į normalaus (Gauso) pasiskirstymo viduriuką. Kiek liūdna būna tai, kad gyvenu tokiuose metuose, kai vienas po kito geri draugai ir pažįstami tuokiasi ir susilaukia vaikų. Aš tai suprantu ir juos palaikau, tačiau slapta braukiu ašarą, kadangi žinau, kad tų gerų laikų, kuriuos apturėjome kartu, bus gerokai mažiau, jeigu išvis bus. Vis tik, sau nepiešiu tokios ateities. Nenoriu vaikų, nenoriu žmonos. Nenoriu namo užmiestyje ir gerti kavos sekmadieniais savo terasoje grožintis vakar nupjauta žole. Nenoriu paspausti pauzės tam, ką dabar vadinu gyvenimu, kadangi susilaukęs vaikų, nori nenori paspaudi pauzę.

Yra toks posakis, kur sako, kad visų krūmų neapšiksi ir negali turėti visko. Aš tą puikiai suprantu, tačiau nenoriu savęs stabdyti nuo noro tai padaryti ar bent jau apšikti kuo daugiau. Aš noriu pamatyti, pajausti, paliesti, paragauti ir užuosti kuo daugiau. Nenoriu laikytis visų taisyklių ir vykdyti visų normų, nes tai yra labai paprasta. Nenoriu, kad man aiškintų ką ir kada turiu daryti, kaip rengtis ir ką valgyti. Noriu būti čia ir ten, dabar ir visados ir per amžius amen. Nenoriu užsimerkti, nenoriu sapnuoti miegodamas. Sapnai geri tik tada, kai juos gali įgyvendinti ir kai nebijai būti sukritikuotas, kad esi kitoks.

Aš esu kitoks. Esu tiesmukiškas, mėgstu provokacijas, dievinu sarkazmą, nebijau įžeisti kažkieno jausmus. Mėgstu žaisti ir daryti tai, ko dar nedariau. Nenoriu ir nesistengiu būti malonus tada, kai kita pusė nesiekia rodo nepagarbą. Mėgstu dalykus daryti savaip ir būti garsus, mėgstu dėmesį ir man jo reikia daug bei dažnai. Turiu didelį ego todėl esu problematiškas diskusijose, nes anksčiau ar vėliau net ir matydamas, kad diskusiją jau pralaimėjau, vis tiek nepasiduosiu. Tai yra kvaila, tačiau lygiai taip pat tai yra dalis to, kas esu ir nesiruošiu to atsisakyti. Kaip ir nesiruošiu kartas nuo karto pripažinti, kad klydau (dažniausiai gerokai vėliau – čia po savaičių geriausiu atveju). Nesu, nebūsiu ir nenoriu būti tobulas, geriau priimsiu save tokį, koks esu – su visais efektais ir defektais. Nieko nebandysiu pakeisti, nes per daug ir per dažnai bandžiau pasikeisti – palaipsniui tai veda į neviltį ir savigraužą – visiškai bereikalingus jausmus.

Kiekvienas yra toks, koks yra, tai iš esmės pradeda formuotis labai anksti ir fundamentinės savybės išlieka iki pat gyvenimo pabaigos. Gali pasikeisti žmogaus nuomonė, jo požiūris, pomėgiai, forma, tačiau tai, kas esi kažkur giliai viduje liks su tavimi iki pat gyvenimo pabaigos nori tu to ar ne. Gali bandyti tą nuslėpti, maskuoti, vadovautis krikščioniškomis savęs baudimo moralinėmis normomis, tačiau vis tiek niekada nepasikeisi ir kartas nuo karto tai išlys, manifestuosis įvairiomis formomis ir būdais. Tik prašau, supraskite mane teisingai (kitaip tariant, neieškokit sliekų subinėj): čia kalbu apie žmogaus asmenybę, tai nereiškia, kad esu už nestatutinių santykių propagavimą ar pateisinu kėsinimąsi į prigimtinę teisę ar privačią nuosavybę.

Kai visą tai supratau, gyventi pasidarė daug lengviau. Galbūt tai ne visiems patinka ir galbūt tai nėra priimtina ar neįtelpa į kažkokias visuomenėje nustatytas normas, tačiau esu kas esu. Niekam netrukdau gyventi, tad jei kažkas nepatinka – tai jau jūsų problema. Galbūt tai, ką čia susakiau, atrodo kaip labai ilgas egoisto laiškas pačiam sau. Tai yra todėl, kad šitas įrašas yra būtent tai. Kartais reikia išsilieti – siūlau ir jums. Egoizmas yra gerai dėl tos priežasties, kad in the end gyveni pats su savimi, tik tu pats esi savo galvoje 24/7 ir girdi visas savo mintis ir, atėjus laikui, mirsi vienas (nesvarbu kiek žmonių bus prie tavo mirties patalo – tu vienas išeisi į tamsą). Nenoriu stengtis padaryti kažkam įspūdžio, kadangi tie, kam aš patinku, ateis patys, o tie, kam nepatinku – susiras kitus.

Geros naujos savaitės!

2 Comments

  1. “labai ilgas egoisto laiškas pačiam sau” – exactly. galėjai tik tiek ir parašyti 🙂 visiškai bet kuris netreninginis galėtų parašyti tą patį apie save. atrodo kažkas užstrigo smalsausvaiko-viskosau-gyvenimobeatsakomybėsužkažkąkitą stadijoje 😉

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s