Marco

Buvo pati liepos pradžia, neseniai grįžau iš fotonikos parodos Miunchene į Lietuvą ir labai gražų vakarą vykau pasiimti Medos iš darbo, kuris, tuo metu, buvo Perkūnkiemyje. Pakeliui sulaukiau skambučio iš savo vadovo, kviečiančio prisijungti aštrios vakarienės pas Gasparuką (jam labai patinka lietuviški deminutyvai). Suprantama, iškart sutikau ir paklausiau ar galiu pasiimti plius vieną. Pasiiėmiau Medą iš darbo ir skubėjome ruoštis vakarienei. Su vadovu prieš gerą mėnesį lankėmės Kinijoje ir vienos vakarienės metu buvome pavaišinti hotpot, nuo kurio vadovui “prakaitavo už ausų“. Hotpot išties yra ne patiekalas, o patirtis: stalo viduryje stovi kaitinamas puodas su sultiniu, į kurį merki vieną iš merkimui paruoštų patiekalų – mėsų, jūros gėrybių, daržovių, visokiausių vidurių ar net kraujo pudingo, – šiek tiek palaikai, ištrauki iš mėgaujiesi praktiškai paties paruoštu patiekalu. Kaip ir per kiekvieną vakarienę Kinijoje yra būtina prisivalgyti ir prisigerti, kadangi tik taip galima užtvirtinti santykius, tačiau ta pasidaryk pats patirtis suteikia papildomo prieskonio. Tą vakarą gavome daug daugiau nei papildomas prieskonis, kadangi prieš pusantrų metų mus tuo metu vaišinusiam partneriui buvau prasitaręs, kad mėgstu aštrų maistą – į sultinį buvo įmestas kilogramo svorio riebalų, krakmolo ir super aštrių čili pipirų mišinys-plyta, kuris ištirpo ir sultinys gavosi toks aštrus, kad antrą kartą gyvenime patyriau apsvaigimą nuo aštrumo, o mano vadovas, kaip minėjau, pradėjo prakaituoti už ausų, kas jo teigimu jam buvo pirmas kartas.

Atvykus pas Gaspars prisėdome prie jau beveik pilno stalo aštraus maisto mėgėjų. Vakaro metu gavome paragauti gal keturių aštrių patiekalų, tarp kurių buvo ir nuosaikiai aštrus jautienos išpjovos kepsnys, ir labai šviežios žuvies vindaloo, ir dar kažkokie aštūs dalykai, kurių jau nebepamenu. Maistas buvo tikrai geras ir tikrai pakankamai aštrus, tačiau man galbūt trūko aštrumo iki to, kad galėčiau renginį vadintinti “aštraus maisto mėgėjų vakariene“, tačiau bendrąja prasme vakaras buvo tikrai smagus. Meda tuomet jau buvo manęs slapčia pripratinta prie aštraus maisto, taigi su užduotimi susitvarkė puikiai, jai aštrumo pilnai pakako. Prie aštraus maisto turėjome ir aštrių diskusijų – stalo gale sėdėjo porelė, kurios viena pusė beveik visą laiką tylėjo, o kita pusė kalbėjo kažką lengvai seksistinio. Meda, kaip prisiekus lygių teisių palaikytoja aktyviai dalyvavo diskusijoje, stengdamasi atvesti nevykėlį į doros kelią, aš taip pat bandžiau kartas nuo karto įsitepti, kad stalas nepamirštų apie mano egzistavimą (taip, tai yra viena iš mano didžiausių gyvenimo baimių – kad žmonės, fiziškai esantys apink mane pamirš apie mano egzistavimą ir pradės ignoruoti mano asmenybę). Prieš mus sėdėjęs tatuiruotas vyrukas pražilusia barzda taip pat įsitepdavo papsakodamas apie savo patirtį ir išvadas. Jo įsiterpimai buvo labai įdomųs, kadangi buvo grįsti patirtimi ir šiaip jis spinduliavo charizmą bei kokią tai mistinę išmintį, kurią įgauni tik pamatęs pusę pasaulio, patyręs įvairiausių išgyvenimų ir pasidaręs iš to išvadas.

Po vakarienės visiems padalinau savo vizitinių kortelių, ant kurių parašyta “šlykštus žmogus“ bei pripaišyta pentagramų ir visi išsiskyrstėme savo keliais. Ryši palaikėme tik su Marco (neskaitant mano vadovo, su kuriuo darbinį ryšį palaikau kasdien) – barzdotu tatuiruotu keistuoliu, kuris jau kelis metus gyvena Lietuvoje. Marco mus pasikvietė vakarienės, kadangi norėjo, kad Meda jam paaiškintų apie social media. Tiesa, vakarienės metu nagrinėjome įvairias temas ir social media buvo tik labai maža viso to dalis. Marco savo Instagram profilyje skelbiasi esąs keliautojas, story teller’is, gyvenimo motyvatorius, jogas, lingvistas ir copywriter’is. Iš savo pažintis su juo galiu patvirtinti, kad jis tikrai yra geras storyteller’is, keliautojas, motyvatorius bei kalbų mėgėjas.

Vakaro metu sužinojome, kad Marco yra italų kilmės britas, kuris penkioliką ar panašiai metų gyveno Balyje, vėliau meilės buvo atvestas į Vilnių, tačiau ne dėl to, kad įsimylėjo lietuvaitę. Ne, Marco įsimylėjo baltarusę, tačiau griežtai atsisakė gyventi Baltarusijoje ir artimiausias Europos miestas su normaliu susisiekimo yra Vilnius, taigi jis persikraustė gyventi čia. Šiuo metu Marco moko įvairių amžių žmones anglų kalbos. Mane sužavėjo jo verslo modelis: jokių įsipareigojimų, moki tik už pamoką, kurią lankai, taigi jei pamoka tau nepatiko ir you don’t feel like it, tiesiog meti viską ir niekada nebepasirodai. Tai kartu yra ir gan drąsus modelis, kadangi negali planuoti pajamų ir turi suteikti labai gerą servisą (kas Lietuvoje, sutikime, vis dar yra itin retas reiškinys), kad neliktum basas. Tiesa, Marco nelabai bijo likti basas, kadangi šiaip ar taip šiltuoju metų periodu vaikščioja tik avėdamas flip-flop’us, kas, mano nuomone, yra nepriimtina, tačiau pamatęs jį negali jokiu būdu sakyti, kad ši nuomonė jam gali būti taikoma.

Marco yra stambaus sudėjimo kalėdų senelis, kuris atsitiktinumo dėka atsidūrė Lietuvoje. Mums tikrai trūko būtent tokio veikėjo, kadangi esame nepatenkintų žmonių tauta, o štai jis yra pilnas pozityvumo ir gerų istorijų žmogus, kuris, nors ir išsiskyrė su savo baltaruse žmona, vis tiek liko gyventi Vilniuje. Prisiminkime, kalbame apie žmogų, gyvenusį didelę savo gyvenimo dalį Balyje, o Vilnius yra visiškai nepanašus į tropinę salą – čia dažnai yra pilka, kartais būna žiema ir mažos pensijos.

Antras mūsų susitikimas buvo prieš iškeliaujant į Tailandą, šįkart jau mūsų namuose. Kadangi pietryčių Azija Marco yra puikiai pažįstama, išklausėme jo patarimų ir jais besivadovaudami iškeliavome į vieną puikiausių savo gyvenimo kelionių. Po kelionės vėl susitikome vakarienės ir vakaro eigoje Marco pasiūlė man rašyti knygą apie jį, kas yra iki šiol neįtikėtina ir, galimai, bus išbandyta. Bendraujant su juo amžių skirtumas tampa visiškai nesvarbus, nes tuomet supranti, kad tas labai lėkštas pasakymas apie skaičių pase išties turi prasmę. Kiekvieną kartą po mūsų susitikimo aš vėl įgaunu vilties, kad viskas gerai bus su mūsų šalimi ir su mūsų pasauliu, nes svarbiausia gyvenime yra ne lokacija, oras ar įvykiai, o tai, kaip į tai žiūri. Ir, patikėkite manimi, visi galime pasimokyti požiūrio iš Marco.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s