Pradžia yra sunkiausia

Vasara nepastebimai pasišalino ir atėjo ruduo; viskas įvyko taip slaptai, kad daugumai mūsų mirtingųjų net nepavyko suprasti ar vasara išvis buvo, ar tai tebuvo tik aidas mūsų atmintyje ir vienoje kitoje fotografijoje kur nors internetų debesyse. Rudeniop visada apima egzistenciniai klausimai, čia turbūt toks labiau evoliucinis dalykas – jeigu mūsų protėviai rudenį vertindavo fizinį derlių, kuris manifestuodavosi bulvėmis, viščiukais ar grūdais – tai mes vertiname kūrybinį arba labiau metafizinį derlių, mat mažai kas šiais laikais lenkia nugarą laukuose ir rūpinasi savo išlikimu per žiemą – tuo pasirūpina tie 2% ūkininkų ir Maxima, o neužsiimant tikru darbu nebelieka nieko kito, kaip laisvalaikiu krimsti egzistencinius riešutus.

Taip gavosi, kad pastaruoju metu skaičiau neblogą Lisa Bodell knygą Why Simple Wins. Ten labai neblogai atkreipiamas dėmesys į tam tikrus dalykus, kurie žudo organizacijas – į procesų komplikuotumą ir atsakomybės trūkumą, t.y. įmones žudo CC kultūra, kuomet išsiunčiama ir gaunama šimtai laiškų per dieną, iš kurių kokie 10% yra svarbūs ir reikalaujantys vieno ar kito veiksmo arba viskas yra paremta begaliniais susirinkimais. Trūksta įkvėpimo? Darome susirinkimą. Užstrigo projektas ir nebežinome ką daryti toliau? Darome susirinkimą. Būtinai pakviečiame visus bent kiek susijusius žmones ir tuos, kuriems tai gali būti įdomu, būtinai bandome išsiaiškinti viską iki galo, kaupiam informaciją, analizuojam ir ieškom geresnio rytojaus. Darome dar susirinkimų, siunčiame dar emailų ir sprendžiame dalykus kuo komplikuočiau: prisikuriame procedūrų, geriausiai tokių, kurios reikalauja kiekvieną pirstelėjimą fiksuoti pasirašytinai ir kai tos procedūros neveikia, tada sugalvojame daugiau procedūrų, kad tas kitas procedūras užveikintų. Visa tai daugeliui turėtų skambėti labai gerai pažįstama ir matyta, tačiau kartais reikia žvilgsnio iš šalies, kad galėtum iš naujo atkreipti dėmesį.

Visa tai mane privedė prie vieno svarbaus momento gyvenime – pradžios, nes visada sunkiausia yra kažką pradėti. Sprendimų priėmime yra toks terminas analysis paralysis – tokia žmogiška būsena, kuomet įsiveliame į begalinę situacijos analizę. Korporacijų kultūroje dėl šios priežasties atsiranda krūvos bereikalingų ataskaitų ir įvairūs delsimai bei pasiteisinimai, kadangi sprendimui priimti reikia daugiau duomenų, nors kaip ir yra žinoma, kad ilguoju periodu yra geriau dabar priimti blogą sprendimą (nuoroda į ilgą straipsnį, kuris šiaip yra labai naudingas visiems, kas moka skaityti), nei jį atidėlioti kol paaiškės kiekviena detalė. Asmeniniame gyvenime šita būsena yra tokia artima visiems, kas nuo rytojaus mes rūkyti. Taip, ne visada galioja tas pats efektas, nes ne visada reikia daugiau analizės, tačiau labai dažnai kažko nepradedame daryti, nes dar ne laikas, esame dar nepasiruošę ir dar nemokame daryti taip, kaip daro profesionalai.

Deja, tuo metu, kai pasieksi tokį lygį, kuriame pats sau galėsi pripažinti kad kažką tobulai moki, galimai jau būsi toks senas, kad gulėsi mirties patale ir galėsi pasidžiaugti, kad va kaip kokį aukštą lygį pagaliau pasiekei. Daryti dalykus reikia pradėti dabar! Aišku, čia skamba kaip koks motyvacinis briedas, tačiau savo gyvenime (tiek darbiniame, tiek asmeniniame) visada stengiausi būti labiau veiksmo žmogus ir pradėti daryti pirma, o klaidas taisyti po to. Tai duoda perspektyvos vėliau, nes pirmiausiai pradedi žaisti su mažais dalykais ir po truputį pereini prie didesnių. Kažkada gyvenime ateina toks periodas, kai sprendimas būna didelis ir sudėtingas bei kurio negali priimti spragtelėjęs pirštais ar išmetęs monetą, tačiau tada ta trial-and-error perspektyva iš patirties padeda adekvačiau įvertinti situaciją ir išvengti daugumos vingrybių. Be to, ne visada reikia pasitikėti savo galva, nes galva nėra labai racionali. Puikus to pavyzdys – kėlimasis anksti ryte tiems, kurie nesugeba. Vienintelis būdas atsikelti ryte, jei esi pelėda – neklausyti savo galvos, kad ir kaip smarkiai ji prašytų dar numigti, o koncentruotis tik į savo kūno judesius ir keltis iš lovos, eiti praustis ir t.t.

Galva yra labai galingas įrankis, ten stovi toks geras procesorius ir egzistuoja tokia vaizduotė, kuri žmonėms davė ugnį, įrankius, ūkininkystę, pramonę, automobilius, kosmoso keliones ir Paulo Coelho, tačiau galva yra tingus reikalas, kuris stengsis atidėlioti darbus iki begalybės. Tam labai padeda visi socialiniai tinklai, kurie suteikia neribotus išteklius prokrastinavimui su visais iš to išplaukiančiais pasiteisinimais (juk negali visą dieną dirbti, reikia kartais atsipalaiduoti). Viso to sprendimas yra tiesiog pradėti – patraukti telefoną į šoną, išjungti Facebook ir pradėti. 

fall-harvest-14140189458Ag_Fotor
Neblogas šiemet tas kūrybinis derlius

Šįmet rudenį bandau skaičiuoti savo viščiukus ir matau, kad šie metai buvo gan produktyvūs, tiek darbiniame gyvenime, tiek asmeniniame. Labai daug prie to produktyvumo prisidėjo Outlook išjungimas kompiuteryje ir telefone (tikrinu epizodiškai), mažiau susirinkimų ir mažiau socialinių tinklų. Socialiniai tinklai mano gyvenime užėmė labai svarbią vietą ir nemažai laiko praleisdavau komentuodamas vieną ar kitą temą, skrolindamas žemyn visą srautą, kurį man siūlė Facebookas ir taip prarasdamas marias laiko. Šiemet mažiau lendu į tai, dažniau stengiuosi sugrįžti prie knygų arba tiesiog pradėti rašyti, nes nereikia laukti to taip retai ateinančio įkvėpimo. Kūryba labai panaši į sportą (kaip jau minėjau viename savo įrašų) – jeigu lauksi geros nuotaikos ir įkvėpimo – nieko nepavyks arba pavyks tik epizodiškai. Jei pradėsi sportuoti, iš pradžių skaudės ir nebenorėsi to tęsti, tačiau jei būsi pakankamai kantrus, vėliau tai taps malonu ir po truputį nebegalėsi be to gyventi. Be to, sena gera patarlė sako, kad apetitas kyla bevalganttaigi – tik kažką pradėjęs iki galo įsitrauksi į tai. Tikiuosi ateinantį rudenį galėsiu pasidžiaugti dar didesniu kūrybiniu derliumi.

NB: viską patartina filtruoti sveiko proto likučiais ir kai kurie dalykai gyvenime (kaip kad smegenų chirurgija, astronautika, lazerių fizika ar nuosavas verslas) turėtų būti pradedami daryti turint rekomenduojamą žinių bagažą idant netektų grįžti gyventi pas tėvus arba, dar blogiau, patekti į kaliūzę.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: