Kartais būna, kad per vieną dieną tiek daug dalykų sukrenta į vieną vietą, kad galiausiai ta visuma atrodo staiga prasklaido miglą ir tampa svarbesnė nei anksčiau. Štai šiandien darbe kalbėjome su kolegomis apie galimybes ir skirtingus priėjimus prie jų: vieni tą daro matydami galimybę kažką pasiekti, o kiti žvelgia per grėsmių prizmę. Tada ties darbo pabaiga įsijungiau Facebook’ą ir ten pamačiau Neringos Rekašiūtės įrašą apie tai kaip žlugdomas kūrybiškumas. Staiga pasidarė aišku kodėl kartais net verslo santykiuose, kur, regis, galimybių matymas ir finansinės naudos siekimas priimant pasvertas rizikas turėtų būti visų kasdienė mantra, tačiau kol vieni žmonės ieško galimybių ir bando įsivertinti kaip savo planą išpildyti, kiti ieško grėsmių ir bando įvertinti kodėl tas planas yra bloga idėja in the first place.

Jeigu pažvelgtume iš vienuolio, kuris pardavė ferari perspektyvos ir padarytume lyrinį-filosofinį nukrypimą, tai būtų visai neblogai pradėti nuo 1687 metais išleisto Izaoko Niutono knygų rinkinio Philosophiæ Naturalis Principia Mathematica, kuriame yra nagrinėjama garsioji kūnų sąveikos teorija. Ten yra ir trys Niutono dėsniai, kuriuos fizikos fakultete mus mokė kaip kokį tėvemūsų ir trečiasis dėsnis teigia, kad dviejų kūnų sąveikos jėgos yra lygaus dydžio ir priešingų krypčių. Fast forward į XXI amžių ir klausydamiesi visų verslo guru, kurie per įvairaus plauko forumus skelbia savo žodį, girdime tokią skambią frazę kaip every threat presents an opportunity, kitaip tariant grėsmė = galimybė. Ir tai yra tiesa, jie nėra neteisūs ir tikriausiai jie patys tai patyrė savo kailiu, padarė išvadas, surašė viską į adaptuotą tekstą masėms ir keliaudami po pasaulį skamba kaip arogantiški motyvatoriai, kuriems viskas atrodo įmanoma ir kurie nemato grėsmių, tačiau mums – paprastiems žmonėms – kaip nepavyksta parduoti ferari, taip nepavyksta.

Ir čia man kilo toks įdomus nušvitimas, kad svarbu ne tai, kokios yra grėsmės ir kokios yra galimybės, o svarbu iš kurios pusės į tą lygtį žiūri. Lygtyje visada bus abi pusės ir jos abi svarbios: jei neįsivertinsi galimų grėsmių, tai kažkuriuo metu nudegsi ir tada tik liks klausimas kaip smarkiai nudegei ir kaip gali iš to išsivartyti; jei žvelgsi tik į grėsmes ir neteiksi galimybėms tiek daug dėmesio, tai surasi milijoną būdų kaip kažko nedaryti. Tačiau yra labai svarbu ar mes pirmiausiai žiūrime į galimybes, ieškome kaip jas įgyvendinsime ir įsivertiname galimas grėsmes, ar pirmiausiai išgirdę apie kažkokią galimybę pradedame skaičiuoti galimus nuostolius, kintamuosius, apribojimus ir visą kitą. O tada jau kaip toje patarlėje – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.

Nemanau, kad esu pakankamai patyręs, kad galėčiau girtis pasiekimais, tačiau per savo 31 gyvenimo metus pavyko pakeisti nemažai pareigų, imtis įvairiausių dydžių ir biudžetų projektų ir ne kartą nudegti, tačiau visada turėjau vieną slaptą parako užtaisą – visada kažkur giliai viduje smarkiai tikėjau, kad viskas bus gerai, jei vadovausiuosi savo nuojauta, kad iš bet kokio šūdo rasiu išeitį ir kad kiekvienas fail’as, kad ir koks sunkus, yra pamoka. Dabar žiūrint į mano LinkedIn profilį galima manyti, kad nesu toks jau lopas, tačiau tas profilis neparodo kiek kartų padariau netinkamą sprendimą ir kokį šaršalą tas sprendimas sukėlė. Netinkamus sprendimus padariau tiek kartų, kad buvęs kolega ir vis dar geras draugas Remigijus savo paskutinę darbo dieną sakydamas kalbą pasakė: “…Tomas mane išmokė, kad klysti yra nomalu“. Kartu mes dirbome 8 metus ir aiškiai klydimų skaičius jam padarė tokį įspūdį, kad jis nusprendė tai įtraukti į savo baigiamąją kalbą.

Visada bus šūdų ir visada bus ko bijoti, joks darbas ar bet kokia gyvenimiška situacija nesiūlo easy way out, o jei ir siūlo, tada verta paklausti savęs kokia viso šito vertė ilguoju periodu (pro-tip: menka vertė). Visada visur bus kalnas naysayerių, ekspertų, giminaičių, draugų ar praeivių, kurie sakys, kad kažko neįmanoma padaryti, nes x, y ar z. Ir visada patiems yra labai lengva pamatyti kokio didumo tas kalnas ir ne visada įžvelgti, kad tas kalnas turi perėją, tačiau kaip pasakė 1964 Pulitzer premijos laimėtojas Theodore Roethke “Over every mountain, there is a path, although it may not be seen from the valley.“. Tai yra labai svarbi žinia, nes visus kalnus galima įveikti ir svarbiausia čia yra noras. Skambios frazės? Tikrai taip, tačiau ir aš kalbu iš patirties. Suprantama, kad įveiktumėte didesnį kalną reikia treniruotis ir kartais kalno įveikti nepavyks net kelis kartus; ir šiaip kalnai yra tikrai fiziškai reiklus užsiėmimas, tačiau neturint didelio noro ir neskiriant tam labai didelių valios pastangų net ir esant labai geros fizinės formos į kalną įkopti greičiausiai nepavyks (trust me, I’ve been there).

Nenorėčiau pasakyti, kad žmonės, žvelgiantys į gyvenimą ir rizikavimą atsargiau yra neteisūs – tai jų pasirinkimas ir tai, kad jie gyvena ir kai kurie yra net ir labai sėkmingi rodo, kad tai nėra blogas priėjimas. Tik matydamas aplink tiek daug atsargių žmonių pastebiu kaip greitai tokioje terpėje žūva iniciatyva, kaip greitai jauni žmonės būna įtraukiami į visą tą srėbalą ir įsistato save į rėmus. Labai liūdna būna kai atrenki į darbą iš pažiūros puikų ambicingą žmogų ir po kelių mėnesių jau reikia su juo atsisveikinti, nes iš ambicingo žmogaus jis tapo naysayeriu, kuris nebemato galimybių, mato tik didžiulę šūdo krūvą ir kaip su ja neįmanoma susitvarkyti – iki tokio lygio, kad net nesiruošia nieko tvarkyti, geriau tiesiog sėdi pasmirdęs ir laukia kol pasmirs viskas aplinkui ir tada nebereikės nieko daryti, nes smirdėti bus naujasis kokybės standartas.

Pagrindinė mano norima perduoti žinia yra ta, kad kartais yra labai sveika į grėsmės-galimybės lygtį pasižiūrėti ne tik iš grėsmės pusės. Kartais verta daugiau dėmesio skirti galimybei ir trupam pakišti grėsmę po kilimu (jokiu būdu neapsimesti, kad jos nėra, tiesiog kuriam laikui išjungti tą saugos instinktą) ir kartais, net ir po dešimties fail’ų, reikia vėl bandyti įkopti į tą patį kalną, kad galėtum pažiūrėti atgal ir pamatyti kiek daug iš tikrųjų padarei. Man tai suveikė puikiai, kopiu į kalnus visą savo suaugusį gyvenimą ir ne vieną kartą teko apsisukti atgal, tačiau niekada gyvenime nepasakiau sau “niekada daugiau“ ir to naivaus tikėjimo vedamas toliau kopsiu į kalnus – tik aukštesnius ir grėsmingesnius.

Tikiuosi, kad šis įrašas pasieks tuos, kurie nerimauja dėl savo sprendimų, kad ir kokie jie bebūtų ir nors kiek įkvėps juos trumpam išjungti tą cypiantį balsą, kuris nuolat primena apie tai, kaip nemalonu ir nepatogu klysti. Juk jei mikčiojančiam jaunuolis, kuris kažkokiu būdu pateko į pačią paskutinę Vilniaus Universiteto fizikos fakulteto valstybės finansuojamą studijų vietą (true story, po to net skolų turėjau, tačiau sugebėjau baigti lazerių fizikos magistrą ir kartais jaunimui pravesti vieną kitą lengvesnę paskaitą apie lazerinę optiką), kuris viešai nešioja sijonus ir neslepia laisvalaikiu šokantis baletą, turinčiam tatuiruočių ant viso kūno ir kartais patiriančiam vieną kitą panikos priepuolį pavyko gyvenime tapti COO bei apsigyventi ir pasižadėti gyventi iki gyvenimo pabaigos su viena gražiausių ir protingiausių moterų pasaulyje, tai tikriausiai tai gali pavykti ir Jums. Juk tas jaunuolis neturi jokių ypatingų duomenų ir jam niekada niekas nepranašavo puikios ateities.