Pabaigos

Penktadienį su ja visam laikui atsisveikinau be didelių dramų. Kelios akimirkos prieš tai kalbėjome apie pabaigas.

– Pabaigos juk yra liūdnos? – laukdama standartiškai ilgo išvestinio atsakymo paklausė ji.
– Ne visai. Iš tikrųjų pabaigos man liūdniausios būna ne pabaigos metu, o kelios dienos po pabaigos fakto, kai susimąstau ar tikrai reikėjo viską užbaigti, gal reikėjo dar truputį laiko, bet tai labiau būna baimė žengti tą kitą žingsnį į naują etapą, senų gerų laikų nostalgija, kur viskas buvo geriau, gal net užtikrinčiau. O čia – nežinomybė. Įvykstant pabaigai visada esu labai užtikrintas savimi, įsitikinęs, kad tai yra geriausias sprendimas ir kad esu pasiruošęs naujam etapui. Suprantama, kai tas naujas etapas tampa realybe – dabartimi – tada apima ta nežinomybė, tas “kas bus?” jausmas. Ta nežinomybė visada kažkiek gąsdina ir kartu ateina tas liūdesys dėl pabaigos – gal jos neturėjo būti, gal galima buvo gyventi tame saugume, kurį buvau susikūręs, kad ir koks jis bebūtų.

Šįkart, suprantama, buvau visiškai įsitikinęs, kad ši pabaiga yra teisinga ir išlaukta. Netgi buvome iš anksto sutarę datą – paskutinis balandžio penktadienis bus mūsų pabaigos diena. Po sesijos paskutinį kartą atsiskaičiau ir atsisveikinau: viso gero, jokių iki. Tiesiog – viso gero. Visam laikui.

Taip baigėsi mano pusantrų metų avantiūra su žmogumi, kurio visiškai nepažįstu – nieko nežinau apie jos asmeninį gyvenimą, jos šeimą, amžių, gimtadienį, praeitį. Tačiau per pusantrų metų su ja dalinausi intymiausiomis savo gyvenimo paslaptimis, didžiausiomis baimėmis ir visokiausiais išgyvenimais. Ji žino mane taip, kaip nežino dauguma net ir artimiausių žmonių ir be jos tikrai nebūčiau ten, kur dabar esu.

2017 metų spalio mėnesį pirmą kartą užėjau į psichoterapeutės kabinetą (apie tai jau rašiau visai neseniai) ir dabar atėjo laikas šį gyvenimo etapą užbaigti. Nuo šiol penktadieniais, po darbo savaitės, nebesidalinsiu išgyvenimais su nepažįstamu žmogumi kažkur ant kėdės kabinete su stoglangiais. Tai, kas prasidėjo iš didelio reikalo ir noro išspręsti sveikatos klausimus, galiausiai išsivystė į ilgą kelionę gilyn į savo pasąmonės gelmes. Per tą laiką atsakiau į daug svarbių klausimų, geriau save pažinau bei pradėjau geriau jaustis būdamas savimi. Tai tikriausiai skamba pakankamai lėkštai, galbūt net banaliai ir galbūt taip ir yra.

Screenshot_20190426_145551
Kažkoks va toks jausmas apima po visos psichoterapijos. Toks labai palaimingas fuck it ir net fuck you – nesu niekam nieko skolingas, kiekvienas išgyvename savo GoT dramą.

Psichoterapija yra toks dalykas, kurį turi patirti, kad suprastum daugmaž kokia ta kelionė yra ir kodėl ji reikalinga. Tai yra kelionė į save – tokį, koks esi, koks buvai ir koks būsi. Tai kelionė į nuogybę, į, kartais, nepatogią tiesą. Į vietą, kur nemeluoji net sau. Ir bandyti šią patirtį aprašyti yra ganėtinai beprasmiškas reikalas. Man to labai reikėjo, tačiau – ironiška – tą galiu pasakyti tik dabar – po fakto. Kai pradėjau varstyti duris ir per prievartą spjaudytis sunkiausiais išgyvenimais – į šį procesą žiūrėjau skeptiškai, su nuomone, kad “tai yra paskutinis šiaudas” ir turiu jo laikytis kad įsitikinčiau ar tikrai viskas išbandyta. Tuo metu mano galvoje buvusios alternatyvos buvo daug tamsesnės ir trumparegiškesnės.

 

 

Dabar žengiu į naują etapą su atsinaujinusiu aš. Tai etapas, kuriame suprantu kaip gerai save pažįstu ir kad viską, kas yra priešakyje, galiu išgyventi, su viskuo susitvarkyti. Etapas, kuriame nebaudžiu savęs dėl to, koks esu. Tačiau kartu tai yra etapas, kuriame suvokiu, kad žinau tik krislelį visumos, kad per tuos pusantrų metų pamačiau tik aisbergo viršūnę ir kad psichoterapija yra visas gyvenimas. Tiesa, matyti aisbergo viršūnę tikriausiai yra kiek geriau, nei neigti aisbergo egzistavimą pabėgant į visus susikurtus virtualius gyvenimus.

Bus matyt. Esu pasiruošęs.

Pabaigai, galiu pasakyti tiek: mylėkite save. Kad ir kaip sunku, kad ir kaip juoda akyse ir skauda širdį – mylėkite. Visi turime po vieną gyvenimą ir nei vienas neturime instrukcijos kaip reikia gyventi, todėl visada yra išeitis iš net ir pačios tamsiausios nakties.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.