Iš esmės – esu privilegijuotas žmogus. Tikrai ne ta prasme, kurią kairėn-dešinėn sklaido visi social justice warriors internetuose, bet ta kiek kita prasme, ta, kuri arčiau žemės. Turėjau gerą vaikystę ir tėvai pasistengė, kad man nieko netrūktų, nors mūsų šeima niekada nebuvo iš tų turtingesnių – buvo žiemų, kai valgėme tik bulves ir kaitindami kojas karštame vandenyje skaitėme ilgais vakarais Bibliją klausdami aukštesnių jėgų ar bus geriau. Tai buvo tokia savotiška desperacija, kai mokyti žmonės griebiasi šiaudo – beveik kaip tame pasakojime apie skęstantį laivą ir ateistus. Tačiau man asmeniškai nieko netrūko ir tėvų auklėjimas bei mano charakteris pagimdė manyje tokį patologinį smalsumą, o visą tai įmetus į sistemą, kurioje išsilavinimą galima gauti nemokamai gauname vieną mane, kuris be jokių išankstinių paveldėjimų ir pažinčių dirbo sunkiai kol, laikui bėgant, atėjo pripažinimas, dėl kurio dabar esu vienas iš tų, kuriems gyvenimas Lietuvoje yra geras, nes būtent Lietuvoje radau visas galimybes pasiekti tai, ką pasiekiau. Taip pat esu vienas iš tų pižonų, kuris nežiūri televizijos ir informaciją gauna iš užsienietiškų The Economis, The Atlantic, New York Times, Monocle ir t.t.

Ši privilegija man leido, kaip rašiau savo pusmečio ataskaitoje, atrasti save ten, kur esu geriausias. Šiai dienai mano pagrindinis darbas yra su žmonėmis. Mano vadovavimo stilius paprastas – atsisėdame prie stalo, išklausau žmogų, bandau, kiek įmanoma, jį suprasti ir tada ieškome kompromiso, kuris reiškia, kad darbuotojas gaus geriausią atlygį už savo indėlį, o įmonė gaus augimą, tvarumą ir strategijos išpildymą (jeigu kam įdomu, tai šiai dienai esu Chief Operations Officer ir atsakau už visą tiekimo grandinę, t.y. viską kas nėra pardavimai, išskyrus buhalteriją). Negaliu atsakyti ar tai sunkus darbas, kadangi tai yra labai subjektyvus dalykas, tačiau galiu pasakyti, kad tai yra darbas, kurį tikrai mėgstu ir kuris, regis, man tinka, nes negaliu kurti ir valdyti procesų, man tai yra tiesiog per daug nuobodu. Esu labiau gaisrų gesintojas, nei taikos palaikytojas, tad kol įmonė gyvena ekstremaliuose pokyčiuose, tol esu reikalingas ir naudingas, o kai pokyčiai baigsis ir įsivyraus kažkokia ilgesnė taika – mane turės pakeisti kas nors, kas geriau supranta ir vykdo projektų valdymą. Tačiau čia ne apie tai.

Šis įrašas – apie kompromisus. Jų per gyvenimą teko padaryti nemažai ir tai yra pakankamai sudėtingas dalykas. Kompromisas yra toks susitarimas, po kurio abi pusės lieka vienodai nepatenkintos. Tokia yra kompromisų realybė, kadangi su sąmoningumu ir intelektu, kurie, be abejonės yra labai geros evoliucijos išdavos, atėjo ir toks dvasingas dalykas kaip individualumas. Visi gyvename savo gyvenimą, pagal savo vertybes, savo suvokimą ir su savo tikslais. Taip, kartais vertybės, suvokimas ir tikslai persikloja ir kartais tokie žmonės atranda vienas kitą, tačiau net ir labai panašūs žmonės vis tiek turi kažkokių skirtumų, kadangi vietų, kuriose žmonių požiūriai skiriasi yra tiek daug, kad net teoriškai galimybė surasti žmogų, kuris yra tavęs kopija, yra, tikriausiai, lygi galimybei, kad sliekai kažkada sukils ir valdys žmoniją.

Galiausiai turime situaciją, kurioje yra sparčiai prie 8 milijardų artėjanti populiacija, kurios kiekvienas individas turi savo planą, požiūrį ir kitką, o mes čia bandome žaisti išlikimą ir kažkaip neišsižudyti, tačiau kuo toliau domiuosi visu pasauliu, tuo labiau suprantu, kad esame fucked. Problema su kompromisais yra ta, kad jie panašūs į socializmą – tai galima įgyvendinti ir tai veikia mažose grupelėse, kurių tam tikros kertinės vertybės sutampa ir kuriose žmonės iš pamatų laiko vienas kitą lygiu – ar tai būtų susitarimas tarp vadovo ir darbuotojo, ar tarp kliento ir pardavėjo – visada kompromisas geriausias kai abi pusės neišdirbinėja ir nebando viena kitos apgauti, o sėdi prie stalo ir bando ieškoti tos mistinės win-win situacijos, kuri iš pagrindų yra labiau lose-lose. Jeigu atidėtume skalę nuo -100 iki +100, kur tolimiausi taškai yra ideali situacija vienai iš derybų šalių, tada tobulas kompromisas visada lygus praradimas, t.y. bus -60 ir +60 arba -80 ir +80. Abi pusės kažką paaukojo, kad gautų kažką, kad padės siekti to galutinio tikslo, kad ir koks jis bebūtų. Jei kompromisas yra labiau nukreiptas į vieną pusę (tarkime -80 ir -40), tai toks susitarimas vis tiek dažniausiai galios, tačiau bus netvarus ir kažkuriuo metu subliūkš.

Tačiau kompromisai yra labiau utopija, negu realybė, nes papratai vertybės nėra vienodos ir tada prasideda galios žaidimai: vadovas išnaudoja pavaldinius, nes jis vadovas, galingesnė šalis priverčia mažiau galingą šalį paklusti, nes atominis karas arba mažiau galinga šalis atsiskiria nuo pasaulio ir pasistato savo atominį arsenalą, nes tada jai jokios galingos šalys nebeaiškins ką daryti ir kaip daryti. Realybėje mes linkę pasiimti maksimalią naudą sau, o kita pusė… kita pusė tegu pasiima sau kaip jai geriau. Taip ir sukasi toks savotiškai užburtas bybio čiulpimo bosui/smurto artimoje aplinkoje, nes darbe tave išnaudoja/atominio ginklavimosi ratas, kuris iš esmės yra užprogramuotas kada nors imti ir susprogti.

Visai kaip susprogsta dauguma santuokų. Štai, Lietuvoje skyrybų procentas yra netoli 50% (oficialiai, neskaičiuojant visų nefunkcionuojančių santuokų ir t.t.), tad visai nesunku perfrazuoti komiką Bill Burr ir pasakyti, kad jei ruoštumeisi šokti parašiutu ir tau pasakytų, kad vienas iš dviejų parašiutų neišsiskleidžia, tai tikriausiai nešoktum, nes tau tokia tikimybė nebūtų paranki. Tai yra savotiškai šmaikštus palyginimas, tačiau šuoliai parašiutu nėra vestuvės, nes vestuvės yra dviejų žmonių pasižadėjimas visą likusį gyvenimą daryti kompromisus. Ir jei tie du žmonės vadovaujasi tik jausmais, kurie dažniausiai susideda iš seksualinės traukos bei aplinkinių spaudimo, tada receptas kaip ir aiškus – šie du žmonės gyvens buityje, bandys nekreipti dėmesio į vienas kito menkus trūkumus, rimtesnes bėdas padės po kilimu arba vienas garsiau besireiškiantis asmuo prispaus kitą, mažiau besireiškiantį asmenį priimti jo sąlygas ir taip viskas tęsis kažkiek metų, kol galiausiai viena iš pusių, dažniausiai ta mažiau besireiškianti, pradės pykti dėl ne vietoje padėtų batų ar negerai uždarytų durų ir galiausiai įvyks toks lūžis, kuris baigsis skyrybomis. Labiau socialinėmis medijomis besinaudojantys žmonės praneš internetuose, kad labai stengėsi išsaugoti santuoką, bet va nieko nepavyko, nors ir derybas vedė.

Problema ta, kad derybas reikia vesti nuolat ir kitą pusę reikia gerbti taip pat, kaip gerbi save, nes tik taip dvi šalys/pusės/žmonės, galės kartu tvariai siekti savo tikslų. Priešingu atveju gyvenimas bus nemielas, nes vėl išrinksime garsiausiai rėkiančius, kurie nesugebės kaip civilizuoti žmonės pravesti derybų, kurios bent jau simuliuotų kompromisą ir laikui bėgant išsprogdinsime atominėmis bombomis, po fallout’o išgyvensime atominę žiemą ir kažkuriuo metu pribaigsime vieni kitus su lazdomis ir akmenimis, kadangi susipyksime dėl to, kieno eilė šiandien valyti long-drop’ą.

Nežinau kaip jūs, bet man labiau patinka tas buvimo vienodai nepatenkintu scenarijus, todėl jau prieš kurį laiką nusprendžiau (nors gal labiau reikėtų sakyti išgryninau) kelis dalykus, kuriais vadovaujuosi gyvenime:

1. Visi esame individualūs ir visi turime savo tikslus ir vertybes.
2. Jeigu kažkieno vertybės visiškai nesuderinamos su tavosiomis – neverta gaišti laiko – next.
3. Gyvenimas yra nuolatinės kiekvieno žmogaus savęs paieškos, taigi tu nesi pasaulio istorijos protagonistas, todėl gerbk kitus, kadangi jie lygiai taip pat gyvena chaose.
4. Jeigu nusprendei su kitu žmogumi ką nors kurti kartu – nemeluok. Melas yra daug pastangų reikalaujantis dalykas, kuris dažniausiai išaiškėja, taigi pigiau ir paprasčiau yra tiesiog nemeluoti.
5. (dažniausiai) Niekas neįvyksta per naktį, todėl nesitikėk rezultato iškart.
6. Karma veikia.